Žmonija įveikė sunkiausias ligas, bet iki šiol nepajėgi susidoroti su polinkiu į smurtą: mokslininkas pateikė atsakymą kodėl

Ta fantazija visuomet atrodo panašiai: mūsų būrys prasibrauna į slaptąjį bunkerį. Nors ne, jei jau fantazuojame, tai nestabdykime. Aš vienas pats neu-tralizuoju elitinių sargybinių būrį ir įsiveržiu į bunkerį, jau paruošęs savo „Browning“ kulkosvaidį. Jis siekia savo „Luger“ pistoleto – išmušu ginklą jam iš rankos. Tuomet metasi link cianido kapsulės, pasiruošęs geriau jau nusižudyti nei būti sulaikytas, bet neleidžiu jam pasinaudoti ir nuodais. Suurzgęs iš pykčio, jis puola mane su nežmoniška jėga, kurį laiką grumiamės, galiausiai aš įgaunu pranašumą, prispaudžiu jį prie bunkerio grindų ir uždedu antrankius. „Adolfai Hitleri, – pareiškiu, – jūs suimtas už nusikaltimus žmoniškumui.“

Dalijamės ištrauka iš Robert M. Sapolsky „Elgesys“ (leidykla „Kitos knygos“).

Čia baigiasi gerą karinę dramą primenanti fantazijos dalis ir atmosfera tampa vis niūresnė. Ką daryčiau su Hitleriu? Mintys taip sulaukėja, kad norėdamas nuo jų atsiriboti perfrazuoju sakinį. Ką derėtų daryti su Hitleriu? Jei tik išlaisvinu vaizduotę, įsivaizduoti nesunku. Sulaužyti stuburą ties kaklu, kad liktų paralyžiuotas, bet viską jaustų. Buku įrankiu iškabinti akis. Pradurti ausų būgnelius, išrauti liežuvį. Palaikyti gyvybę maitinant per vamzdelį ir prijungus prie respiratoriaus. Hitleris būtų nejudrus, nebegalėtų kalbėti, matyti ar girdėti, galėtų tik jausti. Tuomet jam reikėtų suleisti ko nors, kas sukeltų po kiekvieną organizmo kertelę išplisiantį pūdantį pūlingą vėžį, kuris vis augtų ir plėstųsi, kol visos iki vienos organizmo ląstelės imtų klykti apimtos agonijos, o kiekviena akimirka prilygtų pragaro liepsnose praleistai amžinybei. Štai kaip derėtų pasielgti su Hitleriu. Štai kaip aš norėčiau, kad su juo būtų pasielgta. Štai kaip su juo pasielgčiau ir pats.