Siaubinguose „Mano kovos“ kliedesiuose tikrai nėra nieko meniško. O pirmoji citatos dalis, jeigu vertintume bendrosios propagandos apibrėžimo kontekste, skamba visai pagrįstai. Gyvename laikais, kai didieji meno kūriniai vargu ar atlieka kažkokią valdžios sumanytą funkciją. Nors ir galima kalbėti apie kažkokius jų tikslus, įprastai žmonės jais žavisi ir vertina visai ne dėl to. Šiame sąraše esančios knygos iš dalies pagrindžią pirmąją G. Orwello minties dalį. Valdantieji režimai ar ideologinės grupuotės arba drąsino autorius rašyti, arba paprasčiausiai pasinaudojo jų darbais politiniais tikslais.

Šaltojo karo metais Vakarų žvalgybos agentūros subsidijavo autorius, kartais netgi labai gerus. CŽA įkūrė literatūrinių leidinių Prancūzijoje, Japonijoje ir Afrikoje. Vienas iš tikslų buvo kova su autokratų cenzūra. Kitas – paversti globaliąją kultūrą draugiškesne Vakarų sumanymams. Britų žvalgybos tarnybos užsakinėjo imperiją palaikančius grožinės literatūros kūrinius. Dalis autorių sąmoningai siūlė savo paslaugas valdžiai, kiti taip ir nesuprato, kam bus panaudota jų kūryba. Štai šešios knygos, kurios vienaip ar kitaip (su visa derama pagarba autoriams) tarnavo propagandiniams tikslams.

Šaltinis
Temos
The Economist