Lietuvos rinktinės pasirengimas pasaulio čempionatui pasiekė finišo tiesiąją. Kovas Filipinuose Kazio Maksvyčio treniruojama ekipa pradės lygiai po savaitės, o per likusį laiką Taivane dar sužais dvejas likusias kontrolines rungtynes – šeštadienį su Puerto Riku ir antradienį su latviais.
Iki šiol turėtuose pasiruošimo mačuose lietuvių žaidimas paliko gana slogų įspūdį, ką prieš keletą dienų Delfi pripažino ir buvęs rinktinės narys Jonas Mačiulis.
Toli gražu nesužavėtas krepšininkų pasirodymu ir 68-erių S. Jovaiša. Buvęs ilgametis žalgirietis visą vasarą įdėmiai seka ne tik vyrų rinktinės pasirengimą kovoms Filipinuose, bet ir Lietuvos jaunimo, likusio be apdovanojimų Europos čempionatuose, mačus.
Kadaise Gudriuoju Lapinu pramintam puolėjui į akis itin krenta keletas tendencijų, jau ne vienus metus lydinčių visas Lietuvos rinktines. Delfi pokalbis su S. Jovaiša – apie rinktinės nestabilumą, Jono Valančiūno vaidmenį, besiblaškantį Vaidą Kariniauską, beatodairiškai metamus Eimanto Bendžiaus tritaškius ir Igno Brazdeikio iniciatyvas bei labiausiai neraminantį niuansą, kurį eliminavus vaizdas aikštėje galėtų gerokai pasikeisti į gerąją pusę.
– Nors šiemet galima teisintis, kad rinktinė dėl atsisakiusių jai padėti krepšininkų – toli gražu ne pati pajėgiausia iš galimų suburti, tačiau iš esmės tendencijos išlieka tos pačios. Komandą aikštėje itin dažnai pjauna varžovų net neišprovokuotos klaidos, sutrinkame atsakingais, o kai kurie krepšininkų sprendimai verčia gūžčioti pečiais. Kaip pats žiūrite į dabartinę situaciją?
– Problema – mūsų jaunimo ugdymas. Vaikinai į vyresnį amžių ateina su daugybe trūkumų. Ir pernai, ir šiemet stebėjau jaunimo čempionatus, nes man rūpi, kokią turėsime pamainą. Medžiagos tarsi yra, bet tuo pačiu labai daug robotizmo ir ydingų niuansų, kurių būti neturėtų. Visų pirma – gynyba ir lėtos rankos. Lietuvių rankos yra turbūt lėčiausios Europoje, neišskiriant nė vienos amžiaus grupės. Kai tik kamuolys ant žemės, lygioje kovoje 50 prieš 50 mes pralaimime beveik visas dvikovas.
Jeigu puolime dar kažką padarome, gynyboje visiškai užsileidžiame oponentus ant galvų, o klaidų kiekis apskritai milžiniškas. Pasižiūrėkime, tai tendencija. Vilniuje žaisdami su prancūzais Lietuvos vyrai padarė 23 klaidas. Jaunimo U-16 rinktinė Europos čempionato pusfinalyje su ispanais – 23, rungtynėse su prancūzais dėl bronzos – 24. Ir čia yra dalykas, kuris iš esmės sugeneruoja neigiamą rezultatą.
Kartojasi tos pačios klaidos, netaisomos detalės ir niuansai, kurie galų gale lemia itin daug. Mes, visų pirma, atsiliekame savo mąstymu. Bet tokie atvejai, kai žaidėjas iš trijų galimų variantų pasirenka patį blogiausią, yra tik mąstymo bėda. Kodėl suomiai jau tarsi lygūs su mumis? Jie dažnai mus pranoksta ne mase ar fiziškumu – čia mes dar neatsiliekame. Jie mus pranoksta sprendimais aikštėje. Jei kažkada su „Žalgiriu“ mušdavome CSKA būdami gudresni už juos, dabar tai tapo mūsų neigiamu bruožu.
