Nemeilė kasmet tik didėja
„Kaip galima reaguoti, kai po krepšinio rungtynių „Žalgirio“ gerbėjai iškelia pripučiamą sekso lėlę, aprengtą „Lietuvos ryto“ marškinėliais? Po tokių akibrokštų dingsta tolerancija – tik neapykanta auga. Ir tai jau vyksta metų metus. Ta tarpusavio nemeilė kiekvienais metais vis didesnė“, – susierzinimo neslėpė „Lietuvos ryto“ aistruolis Žilvinas Češkevičius. Vaikinas priklauso komandos sirgalių klubui „Juodai baltai raudoni“.
„Žalgirio“ sirgalių argumentai panašūs. „Žinoma, kad jie yra didžiausi mūsų priešai, nes laiko save kraštutinių pažiūrų „fanais“, – aiškino „Žalgirio“ sirgalių klubui „Žalioji mirtis“ atstovaujantis Marius Šiūša. – Mes nešokame iš tribūnų žemyn galva, nedeginame arenose fakelų, viską darome ramiai ir kultūringai. Žodžiu, esame tikrieji krepšinio sirgaliai. O vilniečiai propaguoja chuliganizmą – eina Europoje madingu futbolo sirgalių keliu. Jie dainuoja dainas, degina fakelus. Lygiai taip pat elgiasi į krepšinio rungtynes atėję girti graikai, kurie paprastai vaikšto į futbolo varžybas“.
„Žalgirio“ sirgalių klubo prezidentas Ričardas Petrauskas buvo dar griežtesnis. „Manau, kažkam palanku, kad „Žalgirio“ nebeliktų, todėl tokios nuotaikos persiduoda ir sirgaliams“, – svarstė jis.
Priešprieša – normalus dalykas
Kodėl komandų sirgalių priešprieša tik didėja? Tokia „tradicija“. Privalai pasirinkti vieną iš šių komandų, nes priešingu atveju nesi tikrasis sirgalius. Bent taip mano ištikimiausi stipriausių šalies krepšinio komandų aistruoliai. Nieko asmeniška – tokios nerašytos taisyklės.
„Neigiamai žiūriu į tokius, kurie vieną dieną serga už Eurolygoje žaidžiantį „Lietuvos rytą“, o kitą dieną palaiko „Žalgirį“. Taip neturi būti. Aistruolių priešprieša – normalus dalykas, egzistuojantis visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Ispanijoje Barselonos ir Madrido sirgaliai – nesutaikomi priešai“, – aiškino Ž. Češkevičius.
Bendras tiek „Lietuvos ryto“, tiek „Žalgirio“ sirgalių bruožas – niekada nenuleisti rankų. Net ir pralaimint komandai privalai šūksniais ir dainomis ją palaikyti, o ne tyliai tūnoti savo vietoje.
Konfliktus užglaisto policija
Sirgaliai neslepia – kartais neišvengiama rimtų susidūrimų. Tiesa, jie kyla ne tribūnose, nes čia karui įsiplieksti neleidžia policija.
„Neprovokuojame konfliktų, bet jei matome, kad muša mūsų „faną“, jį užstojame, – teigė R. Petrauskas. – Sporto arenų prieigas akylai saugo policija, tad muštynių čia beveik nebūna. Konfliktuojama dažniausiai padauginus alkoholio, tačiau taip nutinka retai“.
R. Petrauskas tikino, kad neretai sirgalių tarpusavio nemeilė yra pernelyg sureikšminama. „Tikrai nėra taip, kad pamatei žmogų su raudonu šaliku ir puoli jį mušti, – sakė jis. – Be to, vyksta bendri sirgalių krepšinio turnyrai. Žinoma, ir tuomet su vilniečiais kartu nesėdime prie vieno stalo, negeriame su jais ir alaus, tačiau tikrai nesilupame.
„Lietuvos ryto“ sirgaliai yra pasidaliję į dvi stovyklas. Vienų klubas vadinasi „Juodai baltai raudoni“, kitų – „Rytas ultras“. Pastarieji neslepia, kad konfliktuoti nevengia.
Vienas šio klubo lyderių Povilas, sirgalių labiau žinomas Grušos pravarde, sakė, jog „Rytas ultras“ nariai visada pasiruošę apginti savo mylimos komandos vardą. „Jei mus provokuoja, į tai atsakome tuo pačiu, – pasakojo vaikinas. – Palyginti menki konfliktai kyla nuolat, tačiau didesniems susirėmimams kelią užkerta policija. Anksčiau Kaune patys policininkai mus provokuodavo, tačiau per pastarąsias rungtynes jie dirbo profesionaliai. Nesikabinėjo, kad ne ten koją pastatei ar ne taip kažką pasakei“.
Povilas tikino pažįstantis keletą vertų pagarbos „Žalgirio“ sirgalių. „Mes juos gerbiame, ir jie atsako tuo pačiu“, – šyptelėjo vaikinas.
Vienija rinktinė
Nors sirgalių nemeilė vienas kitam yra akivaizdi, kartais jie tampa sąjungininkais, o gal net ir bičiuliais.
„Vienintelė išimtis, kai sergame kartu vienoje tribūnoje, būna Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynės. Nesvarbu, ar rungtynės vyksta Vilniuje, ar Kaune, šalia sukabiname savo klubų vėliavas. Tuomet nekyla jokių konfliktų, nes Lietuva viena ir turime būti vieningi“, – kalbėjo R. Petrauskas.
„Per rinktinės rungtynes tarpusavio nesutarimus užmirštame“, – antrino jam Gruša.
