„Žalgiris“ trečią kartą dabartinio formato Eurolygoje (nuo 2017 metų) iškopė į stipriausių aštuonetą.
2018 ir 2019 metais tai dukart paeiliui padarė Šarūno Jasikevičiaus treniruojama ekipa, o dabar su jo vadovaujama „Barcelona“ ketvirtfinalyje galynėsis jau Kazio Maksvyčio „Žalgiris“.
Beveik lygiai prieš metus užėmęs šį postą, 45-erių strategas pateko į tikrą nesėkmių verpetą, kuris grasino sudraskyti iki tol jį lydėjusią gimusio po laiminga žvaigžde aurą.
Po Eurolygos atkrintamųjų vartus atvėrusios penktadienio pergalės K. Maksvytis jau galėjo atvirai pripažinti, jog tuomet paskubėjo bristi į sudrumstus vandenis.
„Nemažai prabėgo per tuos metus, man – ne iš geriausios pusės. Ir „Žalgiryje“, ir rinktinėje... Sakyčiau, turbūt buvo klaida ateiti tokiu metu.
Iš kitos pusės, tai leido įsivažiuoti, pažinti aplinką. O šis sezonas bent jau kol kas – atgaiva sielai. Sukomplektavome kovingą komandą, treneriai irgi atlieka neblogą darbą. O žaidėjai klauso nurodymų ir atsiduoda šimtu procentų. Tai yra super“, – apibūdino K. Maksvytis.
Tikrai ne „super“ buvo jo ekipos žaidimas Miunchene. Bet, vėlgi, tai jau šio sezono „Žalgirio“ leitmotyvas, nesutrukdęs pasiekti ketvirtfinalio.
Lemiamose rungtynėse „Bayern“ klubą žalgiriečiai įveikė 83:80.
Jei ne Rolando Šmito 12 taškų pirmame kėlinyje, „Žalgiris“ rimtų rūpesčių būtų turėjęs nuo pat rungtynių pradžios. Kol kauniečius slėgė atsakomybė, „Bayern“ žaidė, kaip moka, o šeimininkų strategas Andrea Trinchieri jau antro ketvirčio pradžioje buvo leidęs pasireikšti visiems 12 savo auklėtinių.
Kai bavarai pramušė ledus iš tolimos distancijos, o R. Šmitui atėjo laikas ilsėtis, kova ėmė krypti pavojinga „Žalgiriui“ linkme.
Parketas varžovų aikštės pusėje svečiams darėsi lipnus kaip pagrindinės Miuncheno alaus halės „Hofbrauhaus“ stalai.
Bet K. Maksvyčio kariauna, regis, jau seniai suprato, kuo pasiremti, kai žemė slysta iš po kojų.
Per 7 min. trečiame kėlinyje „Žalgiris“ oponentams leido pelnyti vos du taškus, ne sykį „Bayern“ žaidėjų metimai net nelietė lanko. Arba Vokietijos vicečempionai apskritai per 24 sek. nerasdavo jokios progos išmesti kamuolį.
Lemiamame ketvirtyje Lukas Lekavičius, Edgaras Ulanovas, Ignas Brazdeikis žingsnis po žingsnio stūmė nuo savęs priešininkus, kol šie likus 2 min. iki finalinės sirenos atsidūrė dviženkliu atstumu. Per tūkstantį žaliamarškinių „Audi Dome“ arenoje pradėjo glebėsčiuotis. Pasirodė – dar per anksti, nes jų numylėtiniai akimirksniu išbarstė beveik viską.
Vis dėlto žalioji pasaka juoda prapultimi Miunchene nevirto.
„Rezultatas – geras, kokybė – bloga. Ne tragiška, bet rungtynių įtampa padarė savo, ilgai neleido įgauti pranašumo. O kai pagaliau įgavome, vos visko neiššvaistėme per keliolika sekundžių. Bendrai imant, atkrintamųjų nusipelnėme, nes daug garsių vardų liko už mūsų“, – sakė K. Maksvytis, kurį švęsdama komanda rūbinėje išmaudė su visais drabužiais.
– Pradžioje komandą traukė vienas R. Šmitas – ar tai vyko logiškai, ar vis dėlto jis gelbėjo iš bėdos? – Delfi pasiteiravo K. Maksvyčio
– Pradėjome rungtynes penketu, kuris pasiteisino ankstesniuose turuose. R. Šmitas leidžia „išplėsti“ aikštę, išnaudojome jį tiek ties trijų taškų linija, tiek po krepšiu. Taigi, kažkiek tai lėmė mūsų taktika, kažkiek – jo paties geras nusiteikimas. Rolandas – vienas iš komandos lyderių, puiku, kad sužaidė, kai reikėjo.
– Po pertraukos „Žalgiris“ metė perpus mažiau tritaškių. Tai buvo akcentuota?
– Mes visą sezoną pabrėžiame, kad nereikia eiti lengviausiu keliu – turime gerai išsidėstyti aikštėje, varginti varžovus, po kelis kartus per ataką įsiveržti su kamuoliu ir jį grąžinti atgal ieškant geriausio metimo. Bet kartais pigi duona vis tiek sugundo – pirmam kėlinyje būtent taip ir atrodė.
– Isaiah Tayloras nebaigė rungtynių. Regis, vėl ta pati šlaunies trauma?
– Sunku pasakyti, bet kažkas tokio. Jis turi sprogstantį greitį, o kartu su tuo – ir problemų. Negaliu pasakyti, kiek tiksliai jis negalės žaisti.
– Kas kišo koją paskutinėmis minutėmis?
– Nuovargis, stresas – klaidų darė net ir kapitonas. Tie perdavimai skersai aikštę, pražanga prieš jau prasiveržusį ir iš po krepšio metantį varžovą... Taip iš dešimt taškų beliko vienas.
– Ar jūsų planuose buvo 20 L. Lekavičiaus taškų?
– Jis nežaidė pirmose rungtynėse su „Bayern“, ir mes galvojome, kad jį galima sėkmingai išnaudoti prieš šios komandos taikomą gynybą. Ir panaudojome.
– Kažkodėl iš jūsų veido nesimato, kad ką tik finišavote septinti Eurolygoje...
– Kaip jau kartą sakiau, tas trenerio darbas – truputį mazochistinis. Ir dabar atrodo, kad vis dar yra blogai, galėjome geriau. Ta rungtynių pabaiga... Bet vėliau turbūt pasijusiu kitaip. Vis dėlto buvo sunkus sezonas, iškrito geriausias komandos žaidėjas. Jį pakeitė kitas – vėl su problemomis...
Manau, gana gerai su tuo susitvarkėme – tiek komanda, tiek visas klubas. Nepamirškime, kaip greitai suradome du žaidėjus, kai jų verkiant reikėjo, ir po to iš karto nuskynėme dvi pergales. Žaidėjai aukojo savo kūnus ir panašiai. Tiesiog smagu treniruoti komandą, kuri kaunasi. Kad ir kokybė prasta, bet kaunasi.
– Turbūt nė vienas ekspertas nei Lietuvoje, nei užsienyje prieš sezoną nematė „Žalgirio“ aštuonete. Kada pajutote, kad kažkas netikėtai keičiasi?
– Iš tiesų, mes ir pradėjome neblogai, tik tada dar nelaimėjome. Bet matėme, kad komanda kaunasi iki galo, buvo gerų ženklų. Pirmos pergalės, pasiektos namuose dėl geros gynybos, parodė, kad mūsų sistema veikia – ir veikia pačiame aukščiausiame lygyje.
– Įsivaizduokite, jog Lietuvos paštas nusprendžia išleisti šiam „Žalgirio“ sezonui skirtą pašto ženklą ir klausia jūsų, ką jame atvaizduoti. Ką pasiūlytumėte?
– Na, turbūt sakyčiau, kad „Žalgirio“ areną, kai visi žiūrovai pakyla iš savo vietų, kai azartas, rodos, tiesiog kabo ore. Bandyčiau atvaizduoti tai – žalią areną... ir mūsų gynybą joje (šypsosi – Delfi).
– Kokia buvo pirma reakcija sužinojus, kas bus varžovas ketvirtfinalyje?
– Tiek jie, tiek mes žinome vieni kitus: treneriai – pažįstami, žaidėjai – persipynę tarp komandų. Tad bus įdomu. Aišku, mes nebūsime favoritai. Lauksime, kokia I. Tayloro situacija. Bet nesvarbu – jeigu kas, žaisime su Dovydu Giedraičiu – tuomet būsime dar labiau gynybinė, dar labiau griaunanti komanda. Ir dar gerai, kad Barselonoje daug lietuvių susirinks – laukiame.
– Sakote, kad krepšinis remiasi tikimybių teorija. Ką daryti, kad ji paliktų realių šansų serijoje iki trijų pergalių laimėti prieš Š. Jasikevičių ir jo „Barcą“?
– Aišku, žaisti seriją palankiau stipresnei komandai. Bandysime naudotis ginklais, kuriuos turime: remtis gynyba, klampinti į kontaktinį krepšinį. Tik taip galime laimėti prieš juos.
– Ar nebus keista lipti į lėktuvą po rungtynių, kurias žaidėte tarsi namuose – tiek tautiečių jus šįvakar čia palaikė.
– Jūs, kurie su „Žalgiriu“ važinėjate ne vienerius metus, galėtumėte pataisyti, bet man atrodo, kad mūsų sirgalių išvykose vis gausėja. Kiekvienoje arenoje mus pasitinka šimtai, kartais – net tūkstančiai fanų. Nuostabu būti tokio didelio klubo dalimi ir jausti tokį užnugarį. Su tokia sirgalių baze galime toli eiti.
Galutinę septintą vietą Eurolygos reguliariame sezone „Žalgiriui“ atnešė 19 pergalių iš 34 galimų.
Simboliška, kad atkrintamųjų sapną paversti realybe kauniečiams pavyko būtent Miunchene, kur 1999 metais jie vienintelį kartą laimėjo Eurolygos trofėjų.
Nesėkmės atveju K. Maksvyčio auklėtiniai būtų kritę į devintą poziciją ir likę pirmi už ketvirtfinalių brūkšnio.
Tuo metu „Bayern“ (11/23) liko 15-as.
Tarpusavyje komandos varžėsi varžėsi 11-ą kartą, „Žalgiris“ laimėjo penktą. Pergalinga buvo ir pirmojo šio reguliaraus sezono rato akistata Kaune.
Ketvirtfinalio serijoje, kuri startuos balandžio 26 d., žalgiriečiai grumsis su Ispanijos vicečempione „Barcelona“ (23/11), į antrą vietą pakilusia po pergalės paskutiniame ture prieš „Valencia“.
