Išgyveno karą
„Kauno diena“, kalbindama žinomus Lietuvos krepšinio specialistus, pabandė rasti trenerio sėkmės formulę. Tačiau jos nėra. Yra tik daugybė sąlygų, kurios lemia karjeros posūkius.
Kinijos rinktinės vyriausiasis treneris, buvęs Pirėjo „Olympiakos“ strategas Jonas Kazlauskas jau spėjo įsitikinti, kad ne tik trenerio žinios lemia jo karjeros šuolius. Jis neabejoja, kad charizma ir sugebėjimas save parodyti turi nemažos įtakos trenerio karjerai.
„Kompetencija yra svarbiausias rodiklis. Bet ne visada tik tai lemia darbo sėkmę, nors ir norėtųsi, kad žinios ir kvalifikacija būtų svarbiausias trenerio įvertinimas. Yra visokių niuansų, daug kas priklauso nuo to, kas prieš tave dirbo klube, ar jie turi įtakos ir tau trukdo, kišdami pagalius į ratus. Yra daugybė detalių ir vieno atsakymo, kas lemia trenerio karjerą, nėra“, – kalbėjo geriausiu Lietuvos krepšinio treneriu vadinamas J. Kazlauskas.
Pirmaisiais darbo metais užsienyje jam sunkiausia buvo adaptuotis naujoje aplinkoje, suprasti jį supančią aplinką. J. Kazlauskas niekam nelinkėtų išgyventi to, ką jis išgyveno pirmąjį sezoną „Olympiakos“ klube.
„Graikijoje išgyvenau karą. Likau gyvas ir dabar ten turiu neblogą reputaciją, – dėstė žinomas specialistas. Labai gerai, jeigu treneris sugeba parodyti, kad yra nepėsčias. Sunku pasakyti, ar tai mano asmeninės savybės lėmė, ar kažkokios kitos aplinkybės“.
J. Kazlauskas mano, kad visose krepšinio šalyse treneriui keliami panašūs reikalavimai.
„Treneris, atvykęs į svetimą šalį, turi suprasti, kad bus sunku, nes užima kažkieno vietą. Ir turi būti geresnis arba neginčijamas autoritetas, nes kitu atveju jam bus labai nelengva. Tie, kieno vietą jis užėmė, nesirengia taip lengvai pasiduoti. Stovinčiųjų ir laukiančiųjų, kol suklupsi, visur yra, o kuo didesnė šalis, tuo jų daugiau.
Iš savo patirties žinau, kad labai svarbu, kas tave tokiu metu supa, pradedant šeima, baigiant asistentais, – kalbėjo buvęs Lietuvos rinktinės strategas. – Be to, trenerio darbas yra konfliktinis – verti žaidėjus maksimaliai treniruotis, žaisti. Vieni žaidžia daugiau, kiti – mažiau ir šie būna nepatenkinti, ieško problemų treneryje.
Savikritiškų žmonių, kurie suprastų, kad problema dažniausiai yra pats, o ne treneris, yra mažai“.
Svarbiausia – ne žinios
Su daugelio šalių krepšinio agentais bendraujantis Rimas Kurtinaitis žino, koks treneris yra „einama prekė“. Pirmiausia jis turi turėti gerą įvaizdį ir reputaciją, mokėti rengtis, įtikti klubo savininkams ir mokėti bendrauti jų lygiu. Krepšinio žinios yra ketvirtoje vietoje.
„Jeigu neturėdamas pirmųjų minėtų savybių laimėsi, būsi treneriu, bet jeigu pergalių bus mažiau nei laukta, o treneris nesiglėbesčiavo su klubo savininkais, didelė tikimybė, kad jis bus atleistas. Tai – naujoji Vakarų diplomatija, kai į akis tau šypsosi, o nusisukęs skundžia ir įsivaizduoja, kad lipa karjeros laiptais. Betgi žmogui reikia gyventi pačiam su savimi. Jau geriau aš atsibusiu eidamas ne tas pareigas, kurias norėčiau, bet ramia sąžine“.
R. Kurtinaitis žino savo savybes, kurios jam trukdo būti „einama preke“ – aikštingas ir tiesmukas charakteris.
„Bet yra šalių, kuriose mane už tai gerbia. Ir keistis nežadu“, – nukirto dabartinis Vilniaus „Sakalų“ treneris.
Pranašingi žodžiai
Pastaraisiais metais Lietuvos treneriams buvo plačiai atverta Rusijos krepšinio rinka.
„Iš tiesų krepšinio trenerių darbo sąlygos šioje šalyje yra sudėtingos. Manau, ir Antanui Sireikai bus sunku. Gerai tol, kol viskas gerai klostosi. Bet daug kur, girdėjau - ir „Uniks“ klube, yra su kirviu rankose laukiančių, kol tau nepasiseks“, – šių metų pradžioje R. Kurtinaičio išsakyti žodžiai tapo kūnu.
Dabartinis „Sakalų“ strategas savo kailiu išbandė ir patyrė atleidimo iš darbo Rusijoje kartėlį. Permės „Ural-Great“ komandą jis buvo priverstas palikti vos įpusėjus sezonui.
R. Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius, Rūtenis Paulauskas, Antanas Sireika – toks iš Rusijos komandų atleistų trenerių sąrašas. Algirdas Brazys vos spėjo apšilti kojas Ukrainoje, bet po pergalės ULEB taurės turnyro rungtynėse jo paslaugų Mariupolio „Azovmaš“ ekipoje buvo atsisakyta.
„Rusijoje klubų biudžetai skaičiuojami dešimtimis milijonų. Tie, kurie duoda pinigus, dažnai nežino, kas yra Michaelas Jordanas. Jie duoda ir reikalauja vieno – pergalių. Rusijoje yra maždaug šešios vienodai turtingos komandos, susipirkusios geriausius žaidėjus, ir norinčios aukščiausių rezultatų. Jeigu to nėra – treneris turi išeiti.
A. Sireikai nepavyko suburti komandos ir jis turėjo pasitraukti, nors praėjusį sezoną jo ekipa žaidė pavyzdinį krepšinį“, – paprastą kaip dukart du teoriją aiškino R. Kurtinaitis.
Kai tapo aišku, kad Permės „Ural-Great“ komandai nepavyko įsigyti gerų legionierių, R. Kurtinaitis klubo vadovams pasakė, kad jis nemato galimybių įvykdyti jų reikalavimų su šiais žaidėjais. Klubo vadovai galėjo pasirinkti, ką atleisti, – trenerį ar žaidėjus. Pasirinko trenerį.
Skydas – tik pergalės
„Galiu drąsiai pareikšti – 70 proc. komandų sėkmės Eurolygoje ar Rusijos čempionate priklauso nuo žaidėjų parinkimo. Kalbant apie A. Sireiką, jo kaltė – minimali. Kol kas sekasi Kęstučiui Kemzūrai, bet keli pralaimėjimai gali nubraukti visą jo sėkmę. Bet treneris visada turi būti pasirengęs bet kam. Yra ir toks posakis – nė karto neatleistas treneris – ne treneris. Donas Nelsonas kartą buvo pripažintas metų treneriu, o kitą sezoną buvo atleistas iš to paties „Golden State Wariors“, – nestokojo pavyzdžių R .Kurtinaitis.
Komandos komplektavimo klaidos postus kainavo ne tik R. Kurtinaičiui ir A. Sireikai, bet ir Rūteniui Paulauskui. Pastarajam teko atsakomybė už antrąjį sezoną Maskvos srities „Dinamo“ ne taip sėkmingai žaidusį tautietį Andrių Giedraitį.
„Atvykęs į Rusiją dirbti lietuvis negali visiems labai patikti, nes užima kažkieno vietą. Pastaruoju metu Rusijos spaudoje itin akcentuojama, kad rusai turi būti savo šalies šeimininkais ir patys kurti sportą. Todėl nenuostabu, kad užsieniečiams darbo sąlygos yra sunkesnės. O trenerio darbo kasdienybė tokia, kad šiandien dirbi, o rytoj – jau galbūt ne. Vienintelė sąlyga, galinti būti skydu, – turi duoti pergalių“, – dalijosi patirtimi R. Paulauskas.
Išmoko Rusijos pamokas
Rusijoje galioja daugelis dėsnių, kaip ir kitose šalyse. Tiesa ir tai, kad Rusijoje galioja tam tikri šios šalies ypatumai. Tuo įsitikinęs ketverius metus trijuose Rusijos klubuose dirbęs R. Paulauskas. Jis turi aiškią viziją, ko reikia sėkmingam darbui pas didžiuosius kaimynus.
„Rusams labai svarbu, ką apie trenerį mano kiti. Titulai ir įvaizdis, žaidėjų nuomonė apie specialistą, rusams yra svarbesnis nei kitose šalyse. Jeigu turi geras rekomendacijas, gali tikėtis darbo Rusijoje.
Jiems labai svarbu, kad treneris mokėtų dvi kalbas – rusų ir anglų. Tai pats patyriau. Klubo vadovai vengia tiesiai bendrauti su žaidėjais, todėl visada kviečia trenerį kaip tarpininką tarp jų ir žaidėjų. Tam reikia ne tik užsienio kalbą žinoti, bet ir elementarius diplomatijos reikalavimus.
Trečias itin svarbus dalykas – psichologinės savybės, jeigu esi pasirengęs atlaikyti psichologinį spaudimą, sugebi valdyti komandą, kontroliuoti situaciją ir už aikštės ribų, o tai reiškia, kad esi truputį diktatorius, toks specialistas Rusijoje turi ateitį, nes klubo savininkai juo pasitikės.
Rusijoje vertinami treneriai, atlaikantys psichologinį spaudimą. Dirbdamas sulauki ne visada tik gražių žodžių, išgirsti ir labai šiurkščių išsireiškimų, tai esu ir pats patyręs. Ir vis tiek turi išlikti tvirtas.
Ketvirtas dalykas, ypač svarbus didžiojoje valstybėje – negalima laužyti nusistovėjusių taisyklių. Tai reiškia, kad turi pakęsti specifinį teisėjavimą, spaudoje turi liaupsinti klubo vadybos ir organizacijos ypatumus. Kritika nieko nepakeistų, o tau tik pakenktų“, – R. Paulauskas puikiai išmoko Rusijos pamokas.
Spaudimą jaučia nuolat
R. Paulauskui pritarė ir vieno pajėgiausių Rusijos klubų Maskvos „Dinamo“ sporto direktorius Ginas Rutkauskas – atvykęs į svetimą šalį turi priimti jos taisykles.
„Ir kuo greičiau tai padarai, tuo lengviau pritampi naujoje aplinkoje. Rusija tuo atžvilgiu nėra išskirtinė – panašiai vyksta visur. Bet Rusija skiriasi vadovavimo metodais, mentalitetu, kuris, sakyčiau, dar yra truputį sovietinis. Jie įpratę komanduoti ir vadovaujasi principu: „Kas moka pinigus, tas ir muziką užsako“.
Todėl treneriams sunku, jie nuolat jaučia spaudimą. Pergalių reikia šiandien, o ne kada nors ateityje. Ir tai galima suprasti – Rusijos sporte sukasi milžiniški pinigai, komandos turi puikias sąlygas, todėl ir rezultatų niekas nenusiteikęs ilgai laukti. Už visas teikiamas gėrybes Rusijoje griežtai reikalaujama laimėti. Gal tai ir teisinga, tik spaudimo forma pernelyg didelė.
Aš savo klube su tuo dar nesusidūriau, nes turime trenerį iš aukščiausiųjų sluoksnių. Bet jaučiasi, kad valdžia nepakęs, jeigu nebus rezultatų“, – įspūdžiais dalijosi buvęs „Žalgirio“ klubo vadovas.
Charizmatiškas treneris turi daugiau šansų prasimušti. Charizma netgi būtina, jeigu nori dirbti, pavyzdžiui, Ispanijoje.
„Be charizmos treneris neįgis savojo „aš“ ir nesusikurs įvaizdžio. O jis yra būtinas, kad tave žinotų, – tvirtino G. Rutkauskas. – Pavyzdžiui, A. Sireika. Jis beveik 10 metų dirbo Lietuvos rinktinėje, laimėjo Europos čempionatą, dirbo Eurolygos komandoje – tai padarė jį žinomą krepšinio pasaulyje, kur jis turi savo vardą. Bet pripažinimas lyg iš dangaus nenukrinta, jį reikia užsidirbti“.
Profesinės žinios, asmenybės bruožai, žmogiškumas ir įvaizdis – visi vertina ir tokius pretendento į trenerius bruožus. Nors visi didieji treneriai turi diktatoriams būdingų savybių.
„Būti diktatoriais juos privertė išskirtiniai reikalavimai. Tai labiausiai išpažįsta buvusios Jugoslavijos specialistai, iš dalies – ispanai ir italai. Bet be griežtumo milijonierių minios nesuvaldysi“, – konstatavo G. Rutkauskas.
