Apie sunkias MKL finalo ketverto varžybas, savo komandos kovingumą ir apie tai, ko reikia, kad vaikas taptų geru krepšininku, pasakoja Š. Marčiulionio KA I-ČILI komandos treneris Gintaras Pocius.
„Man dar sunku vertinti tai, kad šeštą kartą tapome Lietuvos čempionais. Mano auklėtiniai pusfinalyje ir finale kovojo fantastiškai. Turi praeiti kažkiek laiko, kad galėtume tai suprasti ir įvertinti. Pusfinalis prieš Arvydo Sabonio krepšinio centro (KC) komandą psichologiškai buvo netgi sunkesnis, nei finalas. Nors Reguliariame sezone ir A. Sabonio taurės turnyre šiame sezone laimėjome prieš juos, bet varžovai nė karto nežaidė stipriausia sudėtimi. Finalo ketvertui ruošėmės, turėjome informacijos apie žaidėjus, bet realiai neturėjome patyrimo, žaidžiant prieš stipriausius kauniečius.
Finalas mums buvo irgi labai sunkus, nes reguliaraus sezono metu buvome dukart pralaimėję klaipėdiečiams. Kai rungtynių pirmoje pusėje mūsų pranašumas išaugo iki 20 taškų, supratau, kad mano vaikinai gali kažkur pasąmonėje patikėti, kad lengvai įveiks varžovus. Šito aš labiausiai ir bijojau. 20 taškų tai nėra pergalė. Aš tikrai žinau, kad, jei pradžioje rungtynių laimi, tai vėliau būna toks išsibalansavimas, nes komandos labai apylygės. O po to pradėti viską iš naujo labai sunku. Kai varžovas nebeturi ką prarasti ir pradeda pataikyti tritaškius, tada būna labai sudėtinga...
Džiaugiuosi, kad vaikinai kovojo iki pabaigos, kad atsirado kiti du lyderiai, kurie ėmėsi iniciatyvos ir atsakomybės. Visa komanda puikiai kovėsi, jie yra kariai. Vaikinai labai norėjo laimėti. Mes 10 metų kaip šeima dirbome, čia buvo paskutinės mūsų varžybos kartu, todėl jau nebebuvo kur trauktis. Labai svarbu, kad po varžybų, nežiūrint jų baigties, būtų galima pažiūrėti vienas kitam į akis ir pasakyti: „aš viską atidaviau, ką galėjau, viską padariau dėl pergalės.“ Tai buvo svarbiausia. Jie visi vienas kitą labai palaikė, buvo tikra komanda.
Jaunių amžiuje visų komandų žaidimas labai susilygina, todėl daug reiškia nusiteikimas, kovingumas, psichologija. Manau, mūsų komandą užgrūdino tai, kad visus šešis kartus čempionais tapome nelengvai, po įtemptų kovų. Mūsiškiams trūksta ūgio, bet centimetrų trūkumą jie kompensuoja kovingumu. Dabar ir „centrai“ tritaškius mėto. Įmesti galima išmokti, bet viską nulemia žaidimo supratimas, mąstymas, žaidimo drausmė ir koncentracija.
Ko reikia geram treneriui? Kiekvieną kartą grįžęs namo po treniruotės reikia pagalvoti: „ar tu šiandien vaikams viską atidavei?“ Įdėtas darbas atsiperka... Buvusiems profesionaliems krepšininkams kur kas lengviau išugdyti profesionalius žaidėjus, nes tuo keliu jie jau yra praėję. Jie turėjo kelis aukšto lygio trenerius, iš kurių mokėsi ir sėmėsi patirties. Buvę žaidėjai jaučia situaciją iš vidaus, žino kada ir kaip elgtis aikštelėje. Žmogus gali būti geras teoretikas, bet praktika nuo teorijos skiriasi... Krepšinis yra komandinis žaidimas, bet asmenybės komandoje visos yra skirtingos.
Trenerio gyvenimas praeina, stebint vaikų ir jų tėvelių akims, o šeimos yra įvairios. Visi tėveliai yra skirtingi, bet visi nori, kad jų vaikai rungtyniautų, kad jiems sektųsi. Kadangi tėveliai dažniausiai mato tik savo sūnų, kartais jiems atrodo, kad jis per mažai praleidžia aikštelėje laiko varžybų metu. Išeina pas kitą trenerį, vėl grįžta... Taip, jie kitur gal ir daugiau rungtyniauja, bet kokiame lygyje? Jei jiems to užtenka, - viskas gerai. Bet jei jie prie pirmos nesėkmės viską meta ir nekovoja, tai iš jų nieko ir nebus. O jei dantis sukandę toliau kovoja,- jie reikalingi komandai.
Ši pergalė yra ir antros komandos pergalė, jie irgi čempionai, tik be medalių. Mes visus tuos metus ėjome kartu petys petin. Per tuos dešimt metų daug žaidėjų perėjo iš pirmos komandos į antrą, ten daugiau rungtyniavo, patobulėdavo, vėl grįždavo. Ir dabar jie turi galimybių tapti profesionaliais žaidėjais. Krepšininkai dar auga, keičiasi, ir dar nežinia, kurie, pabaigę mokyklą, papildys vyrų komandų gretas.
Reikia įdėti labai daug darbo, kad vaikas taptų geru krepšininku. Tokie vaikai tiesiog gyvena krepšiniu: pasiprašo pamėtyti laisvadieniais, susirenka ir dirba vasaros metu. Esu daug dirbęs papildomai su savo auklėtiniais, kurie to norėjo. Kiekvienais metais jie tampa sąmoningesni, supratingesni. Jei vaikams tai svarbu, jie nori treniruotis ir tobulėti,- iš jų gali išaugti geri krepšininkai.
Vaikas turi norėti, prašyti, degti. Jis krenta, keliasi, vėl eina. Tik iš tokių išauga čempionai. Norėčiau išugdyti dar vieną kartą. Bet ar susirinks vaikai, norintys tapti čempionais?
Mums daug kas padėjo, esu labai dėkingas. Daug gerų patarimų prieš pusfinalį ir finalą davė Šarūnas Marčiulionis. Mano sūnus Martynas irgi negailėjo patarimų, ypač motyvuojančių komandą. Mes daug su juo bendravome. Jis su visa Stambulo „Galatasaray“ komanda per bendrą vakarienę stebėjo pusfinalio pratęsimą, ir visa jo komanda sirgo už mus. Mano sūnus prieš pusfinalį parašė man ir komandai laiškelį, kurį perskaičiau vaikinams.
Esu dėkingas treneriams Donatui Sabaliauskui ir Erikui Kučiauskui, kurie labai padėjo ruošiantis ir vykstant svarbiausioms varžyboms. Prie mano žodžių vaikinai per 10 metų jau pripratę. Labai gerai, kai buvę žaidėjai, lyg iš šalies, ką nors pataria. Turime nerealią tėvelių palaikymo komandą, mus taip pat finalo ketverto metu labai palaikė mūsų antra komanda, metais jaunesnės ekipos vaikinai, kiti akademijos darbuotojai, auklėtiniai ir jų tėveliai. Ačiū visiems, atrodė, kad rungtyniaujame savoje salėje.“
