Dirbo ir rinktinėje, ir pajėgiausiame klube
Tėvynėje R. Grigas pirmiausia žinomas kaip vienas iš „gaisrininkų“, nelengvais Kauno „Žalgiriui“ laikais du kartus stojęs prie daugkartinių Lietuvos čempionų vairo.
Tuo metu už pietrytiniame šalies pakraštyje renčiamos sienos R. Grigo pavardė asocijuojasi su moterų krepšiniu.
2012-2014 metais lietuvis vadovavo tautiečius vyrus pajėgumu ir pasiekimais gerokai pranokstančiai Baltarusijos moterų rinktinei.
Klausydamos R. Grigo nurodymų, Jelena Levčenka, Tatjana Lichtarovič, Anastasija Veramejenka ir kompanija Europos čempionate užėmė penktą vietą, o planetos pirmenybėse – dešimtą.
Klaipėdoje gimęs specialistas tuomet buvo giliai suleidęs šaknis kaimyninėje šalyje: dirbo ir stipriausiame Baltarusijos klube Minsko „Cmoki“, kuriame kuravo tiek vyrų, tiek moterų komandas.
Bet baigiantis 2014-iesiems R. Grigas staiga neteko abiejų postų.
Kaip sako pats, neapsieita be politikos.
Apkaltino piktžodžiavimu prieš valdžią
Kas iš tiesų Baltarusijoje valdo sportą, R. Grigas patyrė savo kailiu.
Į šios šalies rinktinę lietuvį pakvietė tuometis Baltarusijos krepšinio federacijos (BFB) prezidentas Viktoras Kamenkovas.
2014 metais jį pakeitė Maksimas Ryženkovas, vadovaujantis BFB iki šiol.
Anuomet pastarasis dar buvo šalies prezidento Aleksandro Lukašenkos patarėjas kūno kultūros, sporto ir turizmo vystymo klausimais.
Dabar jau yra prezidento administracijos vadovo pavaduotojas, kurio pavardė įtraukta į Europos Sąjungos sankcijų paketo juodąjį sąrašą.
Per praėjusį birželį vykusį Europos moterų čempionatą M. Ryženkovas pagarsėjo tuo, jog palaikyti rinktinės Ispanijoje su istorinėmis Baltarusijos vėliavomis atėjusius tautiečius išvadino „samdomais provokatoriais ir kenkėjais“.
Kokiais būdais A. Lukašenkos parankinis kilo karjeros laiptais, R. Grigas nepamiršo iki šiol.
„Iš Baltarusijos aš turėjau išvykti tik dėl politinių klausimų. Kai pasikeitė federacijos prezidentas, naujasis pradėjo kalbėti, neva aš labai nusistatęs prieš valdžią, prieš sistemą. Matyt kažkas kažką pasakė.
Jis pradėjo man daryti spaudimą, kad aš greičiau išeičiau. Iš pradžių nurodė susimažinti atlyginimą – atseit atvažiuoja jauni serbų specialistai, kurie sutinka išvis be pinigų dirbti. Paskui pradėjo aiškinti, kad aš labai negražiai atsiliepiu apie Baltarusiją, apie jos valdžią“, – Delfi pasakojo R. Grigas.
Supranta sportininkų baimes
M. Ryženkovas tuomet nesustojo išvaręs lietuvį iš rinktinės – netrukus su juo atsisveikino ir „Cmoki“.
Oficiali priežastis – neveikė R. Grigo paruošta gynybos sistema. Bet užkulisiuose specialistas girdėjo kitokių motyvų.
VTB Vieningosios lygos dalyviai veikiausiai tiesiog pabijojo, kad dėl federacijoje nepageidaujamo trenerio klubas gali likti be finansavimo, kurį skirsto A. Lukašenkos sūnus Viktoras, nuo šių metų vadovaujantis ir Baltarusijos olimpiniam komitetui.
Bet R. Grigas teigia nesigailintis sprendimo dirbti Baltarusijoje ir nekaltina buvusių bendražygių, tenkinusių režimo pageidavimus.
Treneris supranta, kodėl tokių kaip ryškiausia Baltarusijos krepšinio žvaigždė J. Levčenka, kuri pernai Minske dalyvavo protestuose dėl prezidento rinkimų rezultatų klastojimo ir turėjo 15 dienų praleisti areštinėje, yra mažuma.
„Iš tiesų Baltarusijoje pažangių žmonių netrūksta. Ir dabar kartais susiskambinu su savo buvusiais asistentais, žaidėjomis, ta pačia J. Levčenka. Mūsų santykiai geri, juk mums tada sekėsi visai neblogai, FIBA reitinge buvome pakilę į aštuntą vietą. Ir tai padarėme žaisdami be jokios legionierės – ne taip, kaip dabar.
Bet kiti žmonės negali sau leisti garsiai kalbėti, negali elgtis taip, kaip J. Levčenka. Nes jie darbu ir pinigais, šeimos išlaikymu yra priklausomi nuo valdžios. Dauguma sportininkų palaiko demokratiją Baltarusijoje, nenori nei A. Lukašenkos, nei glaudžių santykių su Rusija. Bet nutyli vien dėl to, kad galėtų žaisti klubuose, galėtų atstovauti rinktinei. Juk tai – jų gyvenimas. Sulaužyti viską gali greitai, bet ką reikės daryti po to?“ – realistas R. Grigas.
Nereikėjo baltarusiams – pasikvietė ukrainiečiai
Taip baigėsi pirmoji jo pažintis su moterų krepšiniu, užsimezgusi tarpininkaujant tautiečiui Algirdui Paulauskui. Būtent pastarasis 2011 metais pasikvietė R. Grigą į vieno galingiausių Europoje Jekaterinburgo UGMK (Rusija) klubo trenerių štabą, kuriame dirbdamas lietuvis ir sulaukė baltarusių dėmesio.
Tiesa, karjeros pradžioje R. Grigas kurį laiką padėjo būsimam Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentui Vydui Gedvilui vadovauti daugkartinei šalies čempionei Kauno „Viktorijai“.
Nieko keisto, kad praėjusią savaitę laimėjęs LKF rinkimus V. Gedvilas jau žinojo, kam siūlys užimti Manto Šerniaus paliktą Lietuvos rinktinės vairininko postą.
Bet interviu Delfi R. Grigas atskleidė galėjęs kur kas anksčiau grįžti į moterų krepšinį.
„Turėjau ne vieną pasiūlymą, pavyzdžiui, kvietė geras Kinijos klubas. Bet nebesinorėjo taip toli išvažiuoti. Gal jei būčiau jaunesnis 20 metų, kitaip žiūrėčiau. O dabar jau norisi arčiau namų laikytis“, – aiškino specialistas, po karjeros etapo Minske dar treniravęs Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ ir „Sintek-Jonava“ vyrų ekipas.
Į užsienį jis vis dėlto išvažiavo. Tik kur kas artimesnį nei Kinija – ir ne ištisam sezonui.
Lietuvį pasitelkė Ukrainos krepšinio federacija, patikėjusi jam savo ateitį. Praėjusį birželį R. Grigas buvo paskirtas Ukrainos jaunučių (iki 15 metų) vaikinų rinktinės treneriu ir turėtų su šia karta dirbti ketverius metus – iki pat 2025-ųjų planetos 19-mečių čempionato.
Jo pareigos apima tiek vasarą vykstančius pagrindinius tarptautinius jaunimo turnyrus, tiek kryptingą pasirengimą viso sezono metu – ir šią savaitę R. Grigas muštravo jaunuosius Ukrainos talentus, atvykusius į stovyklą Lietuvoje.
Įdomus sutapimas: Ukrainos moterų rinktinė bus tarp Lietuvos varžovių artėjančioje Europos čempionato atrankoje.
Kas bus, jei ukrainiečiai pamėgins pasinaudoti situacija ir spustelėti trenerį panašiai, kaip kadaise A. Lukašenkos aplinka?
„Mano manymu, jiems net tokia mintis kilti negalėtų, – galvą purtė R. Grigas. – O jeigu vis dėlto kiltų, iškart būtų nutraukti santykiai. Mano prioritetas, aišku, yra sava šalis, Lietuva. Jeigu matysiu, kad neišeina suderinti šių pareigų, reikės atsisakyti darbo Ukrainoje.“
Komandos ašis – G. Petronytė
Būtent ukrainietės bus tiesioginės naujųjų R. Grigo auklėtinių konkurentės kovoje dėl vietos 2023 metų Europos čempionate.
Praėjusį mėnesį ištraukti atrankos burtai į B grupę taip pat nusiuntė dabartines žemyno ir olimpines prizininkes prancūzes bei suomes.
Lietuvėms, kurios didžiuosiuose turnyruose paskutinį kartą pasirodė 2015 metais, naivu būtų tikėtis mesti pirštinę galingai Prancūzijai, tad laukia nuožmi kova dėl antrojo kelialapio.
„Ukrainos komanda gana stipri, turi gerą trenerį, daug dvimetrinių žaidėjų, agresyvias gynėjas. Suomijos ekipa man kol kas nežinoma, bet nereikia jos nurašyti – Suomijoje apskritai propaguojamas labai agresyvus krepšinis. O kalbant apie mus, iki finalinių etapų trūksta tikrai nedaug. Baisiausia man – nesusižaidimas“, – pažymėjo R. Grigas.
Jis nekritikuoja savo pirmtako M. Šerniaus, bet pabrėžia, kad komandai bus sunku tikėtis pergalių neradus priešnuodžių aktyviai varžovių gynybai bei zoniniam spaudimui.
„Lietuvos lygoje niekas nepasiūlo tokios gynybos kaip tarptautinėse varžybose. Ir susidūrus su ja daug merginų praranda žaidimo ritmą, daro po kelias klaidas paeiliui – net išmetant kamuolį iš už galinės linijos. Reikia stipriau tam ruoštis, parengti atitinkamą taktiką prieš spaudimą.
Be to, Gintarė Petronytė turėtų dažniau gauti kamuolį, ne vien užtvaras statyti. Nenormalu, jei tokia žaidėja gali paliesti kamuolį tik kelis kartus per rungtynes“, – svarstė naujasis rinktinės vedlys.
Būtent su 32-ejų 196 cm ūgio vidurio puolėja R. Grigas sieja didžiausias viltis.
Ir leidžia suprasti – klausimas, kas turėtų būti šios komandos kapitonė, jau uždarytas.
„Pagrindinis pokalbis manęs laukia su Gintare. Ji yra komandos širdis – tiek pagal žaidimą, tiek pagal patirtį. Šiai dienai ji yra vyriausia žaidėja, daugiausiai metų praleidusi rinktinėje – rodos, nuo 16 ar 17 metų joje žaidžia. Nė vienas treneris, nė vienas funkcionierius tiek patirties neturi.
G. Petronytė žino rinktinės virtuvę žymiai geriau nei bet kuriam treneriui įmanoma pažinti per tą savaitėlę, kurią trunka atrankos varžybų „langai“. Tikiuosi, ji man padės įsilieti į kolektyvą“, – sakė R. Grigas, neslėpęs, kad su G. Petronyte bei kitomis žaidėjomis derins ir savo asistentų kandidatūras.
Apskritai dabartinę šalies moterų krepšinio padėtį jis įvardina vienu žodžiu – „liūdna“.
Labiausiai R. Grigas pasigenda tokio lokomotyvo lietuviškame klubiniame krepšinyje, kokiu anksčiau buvo „Viktorija“ ar Vilniaus „Lietuvos telekomas“.
„Moterų lygoje – mažai komandų, sporto mokyklose sunku surinkti grupes, daug rinktinę „maitindavusių“ mergaičių centrų nebefunkcionuoja.
Kitas dalykas, jog sunku pasiekti rezultatų neturint bazinio klubo. Reikėtų, kad dauguma rinktinės kandidačių žaistų Lietuvoje, vienoje komandoje – tuomet nebūtų taip sunku per kelias dienas paruošti rinktinę „langams“. Bet vėlgi – žaidėjos neaugs, jeigu virs savose sultyse rungtyniaudamos tik Lietuvos čempionate.
Mums reikia klubo, kuris dalyvautų Eurolygoje arba Europos taurės turnyre. Man atrodo, kad moterų Eurolygos ekipos biudžetas yra dešimt ar net keliolika kartų mažesnis nei „Žalgirio“. Galima sakyti, kaip vieno žalgiriečio atlyginimas. Aišku, ir tokius finansus iš kažkur dar reikia paimti“, – samprotavo R. Grigas.
Pirmasis oficialus krikštas naujose pareigose jo laukia lapkričio 11 d., kai lietuvės namuose priims Suomijos komandą.
