Tik Slovėnijos ekipos atstovas žiniasklaidai gali pasakyti, kam ir su kuo kalbėtis bendravimui su žurnalistais skirtoje zonoje po rungtynių.
Pavyzdžiui, Delfi trečiadienį užkalbintas „natūralizuotas“ vidurio puolėjas iš JAV Mike'as Tobey stabtelėjo tik keliems žodžiams.
Netrukus pro jį pražygiavo Luka Dončičius – pamatęs, kad į rūbinę jau grįžta labiausiai žiniasklaidos gaudoma komandos žvaigždė, iškart atsiprašė bei iš paskos patraukė ir M. Tobey.
Įgaliojimus pabūti rinktinės „balsu“ šįkart turėjo jos kapitonas Edo Muričius. O 29-erių Liublianos „Cedevita Olimpija“ puolėjui iškalbos tikrai netrūksta.
Trečiadienį slovėnai „atsidarė“ olimpinėje atrankoje užmėtydami kepurėmis Angolą 118:68.
Pergalė 50 taškų persvara – viena didžiausių šalies istorijoje. Tiesa, 1993 metais Europos čempionato atrankoje Slovėnija dar negailestingiau – 122:67 – sudorojo Moldovą.
Bet E. Muričiui taškų skirtumas – tik bereikšmis skaičius.
„Ar 100 taškų, ar 1 – skirtumas neturi reikšmės, reikia jį pamiršti. Mums rūpi tik žaidimas. Dėl to, kaip sužaidėme, šiandien didžiavausi komanda. Mes nejuokavome, buvome maksimaliai susikaupę ir stropiai gynėmės visas 40 minučių. Bet laukia nauja diena, kuriai išaušus jokie rekordai neturės prasmės. Reikės dar kartą sužaisti lygiai taip pat atsakingai. Jei tai padarysime, manau, būsime teisingose vėžėse“, – sakė 10 taškų ir 4 rezultatyviais perdavimais prie pergalės prisidėjęs krepšininkas.
Jis prisipažino, jog prieš olimpinės atrankos turnyro pradžią jaudulys buvo nemažas, kilę buvo ir abejonių.
„Nežaidėme apie 10 dienų, todėl nežinojome, ko tikėtis. Šiek tiek baiminomės šio mačo, nes jį pralaimėjus galėjo tekti važiuoti namo jau po grupių etapo. Mums tai buvo kaip finalas, tad jam nusiteikėme 200 procentų.
Nesitikėjau, kad taip lengvai laimėsime. Bet šiandien tikrai mėgavomės žaidimu, gerai dalinomės kamuoliu, gerai pataikėme. Todėl ir rezultatas – atitinkamas“, – komentavo E. Muričius.
Trečiadienį po ketverių metų pertraukos Alpių viršukalnėmis papuoštą Slovėnijos rinktinės aprangą oficialiose varžybose apsivilko Luka Dončičius, ir dalis neutralių žiūrovų turbūt galėjo nė nepastebėti, jog prieš Angolą ant parketo taip ir nežengė kitas komandos lyderis Klemenas Prepeličius.
Treneris Aleksandras Sekuličius informavo, jog „Valencia“ (Ispanija) snaiperis patyrė kaklo traumą, bet turėtų grįžti į rikiuotę jau artimiausiose rungtynėse – ketvirtadienį dėl B grupės lyderių pozicijos slovėnai kovos su lenkais.
Šioje šalyje praeityje žaidęs E. Muričius abi tautas laiko panašiomis, todėl laukia nuožmaus pasipriešinimo.
Tvarkytis su juo slovėnams padeda ne tik į Kauną atvykę ir iš tribūnos komandą palaikantys 2005-ųjų NBA čempionas Radoslavas Nesterovičius bei naudingiausias pergalingo 2017-ųjų Europos čempionato žaidėjas Goranas Dragičius.
„Žinoma, malonu, kad jie su mumis. Jie yra šios komandos dalis, tikiuosi, ir toliau mus palaikys. Apskritai visi Slovėnijoje jaučia ypatingą ryšį su rinktine, kuris verčia mus gerai pasirodyti, nepaisant fakto, kad esame tokia maža šalis“, – sakė ekipos kapitonas.
Slovėnija – išties maža, bet dar mažesnė erdvė, kurioje per pandemiją būna uždaromi FIBA turnyrų dalyviai. Ne išimtis – ir varžybos Kaune: apsiriboti tenka kelionėmis tarp viešbučio ir „Žalgirio“ arenos.
„Burbulas“ – nieko gero. Žaidėjai jame – kaip kalėjime. Aišku, ten turime viską, ko reikia, bet niekur negalime išeiti. O norėtųsi – Kaunas yra gražus miestas, oras – puikus, o mes visą laiką uždaryti tarp keturių sienų. Na, visiems sąlygos vienodos, nėra jokių išimčių. Neverkiame, turime prisitaikyti ir nepamiršti, ko čia atvažiavome“, – pažymėjo trečią kartą patekti į olimpiadą per atrankos varžybas bandančios rinktinės puolėjas.
Primename, kad dėl vienintelio olimpinio kelialapio į Tokijo žaidynes šešios ekipos Kaune varžysis iki sekmadienio. Analogiški turnyrai tuo pačiu metu vyksta Splite (Kroatija), Belgrade (Serbija) ir Viktorijoje (Kanada).
Ketvirtadienį Slovėnija ir Lenkija susikaus nuo 16.30 val., Lietuva užbaigs grupių etapą su Pietų Korėja nuo 19.30 val.
