Su DELFI „lapino“ pravardę krepšinio aikštėje užsitarnavęs dabartinis parlamentaras kalbėjosi apie tikrus ar tariamus potencialius klubo rėmėjus iš užsienio, Lietuvos verslo galimybes, „Žalgirio“ ekonominį potencialą, žaidėjų streiką ir buvusio savininko Vladimiro Romanovo paliktas minas.
Antradienį nuvilnijusius gandus apie galingų Rusijos kompanijų susidomėjimą „Žalgiriu“ S. Jovaiša rimtai nevertina ir laiko juos išpūstu burbulu.
„Kalbėti būtų galima tuo atveju, jei toks pasiūlymas iš tikrųjų būtų. Bet juk nebuvo nei kokių nors siūlymų, nei susitikimų. Todėl dabar fantazuoti nėra prasmės.
„Žalgirio“ vadovybė sako, kad yra atvira visiems pasiūlymams, ir aš tokiai nuostatai pritarčiau. Nesvarbu, kas valdo, svarbu – kaip. Be abejo, kai kalbama apie tokias struktūras, kokios buvo minimos, reikėtų atidžiai pagalvoti, ką jie siūlo ir kodėl“, – samprotavo 58-erių legendinės „Žalgirio“ žaidėjų kartos atstovas.
Vis dėlto jis mano, kad rėmėjų ir investuotojų klubui pirmiausia reikia ieškoti Lietuvoje. Tiesa, lietuviško kapitalo verslo galimybes S. Jovaiša vertina saikingai.
„Viskas priklauso nuo apetito. Manau, Lietuvos verslininkų pajėgumų pakanka suburti normaliai komandai, kuri Eurolygoje būtų per viduriuką, bet ypatingų rezultatų nedemonstruotų. Jei ambicijos didesnės, finansinė našta Lietuvos mastu pasidaro per didelė. Aš asmeniškai visai nenusiminčiau, jei kukliai gyvendami būtume Eurolygos vidutiniokai, turėtume nuolatinę vietą lygoje, o arena, kaip ir dabar, būtų pilna.
Galbūt žiūrovams būtų dar įdomiau, jei komandoje rungtyniautų daugiau lietuvių, nors, aišku, jų kaina šiais laikais yra labai išaugusi. Bet nereikia baidytis ir legionierių: juk 1999 metais, kai „Žalgiris“ laimėjo Eurolygą, trys užsieniečiai didele dalimi prisidėjo prie čempionų titulo“, – kalbėjo buvęs krašto puolėjas, per karjerą dusyk lipęs ant olimpinių žaidynių nugalėtojų pakylos.
– 1999 metais, kuriuos paminėjote, „Žalgiriu“ rūpinosi Šabtajus Kalmanovičius. Neturėdamas tokio turtingo savininko, „Žalgiris“ svajoti apie skambias pergales Europoje negalėtų? – DELFI paklausė S. Jovaišos
– Aš iš viso nerizikuočiau turėti tik vieną savininką. Seniai apie tai kalbame: kas nutiktų, jei jis nepaskaičiuotų savo galimybių ir pasitrauktų viduryje sezono? Katastrofa. Tai ir matome šiandien. Tarsi mums į burną būtų įdėję kąsnį, bet neleistų nuryti. Manyčiau, reikėtų, kad keletas ar keliolika Lietuvos verslininkų suneštų po trupinėlį, ir tuomet mėgintume suburti kuklią komandą su vienu kitu geresniu žaidėju. Bet svarbiausia viską suskaičiuoti prieš sezoną ir realiai pasverti savo galimybes, kad nepatirtume tokios gėdos kaip dabar. Kitokį žodį šiam sezonui apibūdinti sunku surasti. Reikia nusiplauti šious dalykus ir suremti pečius. Pripažinkime: „Žalgiris“ yra tam tikras Lietuvos paveldas, ir jo negalima palikti likimo valiai.
– Arvydas Sabonis gana griežtai atsiliepė apie „Žalgirio“ krepšininkų pareikštą ultimatumą ir streiko galimybę. Kaip šį poelgį vertinate jūs?
– Nepamirškime, kad žaidėjai turi savo agentus, kurie juos spaudžia. Susidaro tokia situacija, kai visas tas riksmas (nors jis ir pateisinamas) pasidaro per daug garsus. Nemanau, kad krepšininkai, ypač lietuviai, iš tiesų viską mestų ir išsivaikščiotų. Tiesiog aplink susidariusi labai slogi atmosfera, kuri užkrečia visus, o dar tie spaudimai už nugaros. Netikiu, kad „Žalgiris“ nebaigs sezono.
