Trečia pagal pajėgumą akademijos šešiolikmečių ekipa po ne itin sėkmingo sezono nustebino ne tik pati save, bet ir krepšinio grandus.
Vilniaus „Lietuvos ryto“ trenerio asistentas Arvydas Gronskis sako, kad Š. Marčiulionio akademija – tai ne tik viena iš krepšininkų kalvių, bet ir socialinė institucija, kurioje kone tūkstantis vaikų turi maksimaliai ugdantį užsiėmimą.
„Reikia žiūrėti ne tik pro tą prizmę, kad ta mokykla augina krepšininkus, bet į tai, koks puikus jaunimo užimtumas. Jie nėra gatvėse, neužsiima kitais negatyviais dalykais ir šiame kontekste net
nesvarbu, kad ne visi bus profesionalūs krepšininkai. Svarbu, kad jie užaugtų gerais žmonėmis. O jei atsiras vienas kitas perliukas – bus labai šaunu“, – entuziastingai mintimis dalijasi A. Gronskis.
Krepšinio specialistai Lietuvoje po truputį pradeda kalbėti apie tai, kad jaunųjų krepšininkų nereikėtų iš anksto ranguoti ir skirstyti į „pajėgiųjų“ ir „silpnųjų“ grupes, nes tie, iš kurių mažiausiai tikimasi, ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėse arenose, pakyla kaip feniksai. Neseniai Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) garbės prezidentas Vladas Garastas pasakė, jog jauname amžiuje itin sunku nustatyti, kuris vaikas gali užaugęs tapti stipriu krepšininku. Pasak jo, tai labiausiai priklauso nuo to, kiek laiko skiriama darbui per treniruotes.
Komandos renesansas
„Atėjus naujam treneriui, viskas pasikeitė – ir treniruotės, ir varžybos. Anksčiau susidarydavo nuomonė, kad treneris į varžybas tiesiog ateina tam, kad mes nebūtume vieni. Būdavo tas pats, kur žaisti krepšinį – ar kieme, ar treniruotėje. Treneris Šarūnas komandą rankose laiko stipriai. Jis vertina žmogų, o ne vadovaujasi simpatijomis. Leidžia mums atsiskleisti“, – kalba Š. Marčiulionio krepšinio akademijos auklėtinis Lukas Žilius.
Martynas Rakauskas, visą vaikystę ir paauglystę pašventęs krepšiniui, taip pat akcentuoja tai, jog trenerio autoritetas itin stiprus akstinas geram komandos rezultatui varžybų metu.
„Seniau jausdavomės tarsi už borto. Treneriai, turėdami ne vieną stipresnę nei mūsų komandą, mūsiškei skirdavo labai mažai dėmesio, nesitikėjo aukštų rezultatų ir nekėlė aukštų reikalavimų. Dėl to komandoje atsirado pernelyg daug įtampos, kiekvienas kovojo už save, atsirado nelabai saikinga ir komandinės dvasios nepuoselėjanti konkurencija. Dabar jaučiame, kad žmonės vertinami ne pagal simpatijas, o pagal tai, kiek darbo įdeda aikštelėje ir kokį rezultatą sukuria“, – pasakoja M. Rakauskas.
„Aš būtent su šia trečia komanda noriu kažką pasiekti ir jaučiu, kad mes galime tai padaryti. Juk sąlygos tobulėti čia vienos iš geriausių Lietuvoje“, – apibendrina Paulius Borkys.
Š. Ciparis kitam sezonui irgi sau ir komandai kelia didelius reikalavimus, mat, anot jo, kiekvienas sau užsikrauna tiek atsakomybės, kiek gali pakelti. „Pasibaigus sezonui, pradedame mąstyti apie kitų metų MKL“, – planuoja treneris Š. Ciparis.
Krepšinio meistrų įvertinimai
Krepšinio pasiekimai, jaunuoliams sukeliantys nemažai aistrų, reikalauja susitelkimo ir sugebėjimo palikti sportinį pyktį aikštelėje, nenusinešti nuoskaudų ir nesėkmių namo ar į mokyklą. Tam reikalingas nuolatinis trenerio ir jaunuolių bendravimas, gilus supratimas, ko iš tikrųjų nori kiekvienas komandos narys ir koks būdas geriausias kiekvienam kelyje į rezultatą.
Toks gilus psichologizmas labai dažnai nustumiamas į tamsiąją asmenybės pusę, kur nėra vietos ir laiko gilintis, nes reikia siekti rezultato bet kokia kaina, todėl treneriai ne visi sugeba laviruoti tarp rezultato siekimo ir humaniškumo. Stiprių asmenybių atėjimas į Š. Marčiulionio akademiją per pastaruosius keletą metų labai pakeitė jos veidą. Tuo neabejoja nei auklėtinių tėvai nei krepšinio legendos.
„Lietuvos ryto“ trenerio asistentas A. Gronskis sako, jog sužinojęs, kad jo buvęs auklėtinis, Š. Ciparis, pasuko krepšinio trenerio keliu, maloniai nustebo.
„Jis dirba su užsidegimu ir yra vertas pagarbos, juk nėra paprasta sudominti, kad jaunimas eitų į treniruotes. Šarūnas laužo standartus, man patinka jo mąstymo būdas, nes juk dažniausiai į aukštumas išeina tie, regis, nepastebimieji, tad turėti pirmos komandos statusą dar nieko nereiškia“.
Asmenybių pokyčiai
Paauglių tėvai, nuolat stebintys savo vaikų veiklas ir asmenybių pokyčius pastebi, kad Š. Marčiulionio akademijoje per pastarąjį laikotarpį įvyko nemažai pokyčių.
„Tai – tarsi komandos mobilizacija, atsirado motyvacija žaisti, siekti rezultato, padidėjo noras būti komandoje, pradėjo man transliuoti daug gerų žinių apie trenerį, komandos pasiekimus, draugus, pasikeitusį komandos mikroklimatą. Tai labai svarbu, nes žaidžia ne raumenys, o galva. Visa tai patvirtina ir pasiekti rezultatai šiųmetinėje MKL. Š. Ciparis sugeba iš žmogaus ištraukti geriausias jo savybes: kiekvieną kartą iš kiekvienos situacijos geba pamokyti, parodyti jaunam žmogui, kaip pasiekti savo galimybių maksimumą. Tai treneriui, žinoma, kainuoja labai daug energijos“, - sakė krepšininko tėvas Sigitas Žilius.
„Jei pasakai, kad gal pereikime į kitą mokyklą, jų galvose formuojasi mintis, kad tektų palikti namus. Džiugina tai, kad sezoną komanda baigė kaip komanda, o ne kaip atskiri individai“, - pritaria ir Dovilė Deltuvienė.
Martyno Rakausko mama išreiškia mintį, kad nesinorėtų, jog komanda vėl grįžtų į ankstesnę būseną.
„Emocinis pokytis dabar didžiulis. Š. Ciparis moka su vaikais sklandžiai bendrauti: iš jų nesityčioja, viskas yra paaiškinta, tai viskas vyksta gražiai. Komanda susižaidžia, vaikas patenkintas. Labai norėčiau, kad šita komanda su šiuo treneriu ir išliktų. Paaugliai neturėtų būti ranguojami. Aš suprantu, kad yra talentingesnių, bet vaikai lanko ne dėl to, kad juos tėvai atveda, o dėl to, kad patys dega noru kažką pasiekti, sportuoti“, – savo požiūrį dėsto moteris.
Š. Ciparis savo nuopelnais nelinkęs atvirai didžiuotis, jis gana kukliai priima pagyrimo žodžius, bet iš viso to, kas pasakoma be žodžių, matyti, jog treneris didžiuojasi savo auklėtiniais. Jis tiki, kad paaugliams reikia nuoširdžiai kalbėti, rodyti pavyzdį. „
Jei treneris per varžybas užsimes koją ant kojos, nebus įdomu, jaunimui reikia parodyti aistrą darbui, stebėti procesą su maksimaliu įsitraukimu. Man kartais yra svarbiau procesas negu rezultatas, nors esu labai reiklus sau ir komandos nariams“, – pokalbį užtikrintai baigia Š. Ciparis.
