Kauniečiai namuose antrąją paeiliui pergalę pasiekė rezultatu 86:75.
Po rungtynių A. Džordževičius sukritikavo savo auklėtinius dėl pasirodymo antrame kėlinyje, kurį šeimininkai laimėjo 22:11.
„Neįvykdėme žaidimo plano, mačiau neatsakingų veiksmų tiek gynyboje, tiek puolime. Žaidėjai turi apie tai susimąstyti, nes žengdami į aikštę jie prisiima didžiulę asmeninę atsakomybę. Esmė yra ne individuali statistika, o tinkamas atstovavimas klubui. Nemanau, kad darėme tai visas rungtynes, todėl ir pralaimėjome“, – barėsi 54-erių serbas.
Visai kitaip jis atsiliepė apie nugalėtojus, kurių gretose išskyrė du krepšininkus.
„Žalgiris“ šią savaitę rado tai, ko ieškojo nuo sezono pradžios, ko trūksta mums: pasitikėjimą, pergalės troškimą. Puikiai paradui vadovavo Mantas Kalnietis, kuris tobulai kontroliavo žaidimą, svarbių metimų pataikė Edgaras Ulanovas. Tie tritaškiai nusmukdė mūsų moralę – mačiau, kaip pasikeitė žaidėjų veidai, kai jau buvome priartėję, bet tuomet „Žalgiris“ vėl pabėgo“, – komentavo A. Džordževičius.
– „Fenerbahče“ dabar labiausiai trūksta aistros?
– Užsitęsus nesėkmių serijai, viena pergalė pakeistų situaciją, išspręstų šią problemą. Bet jei žaidėjai yra tikri čempionai, jie turi reaguoti tada, kai yra sunkiausia.
Manau, kad viskas – mūsų galvose. Pirmus keturis sezono mačus pralaimėjome, regis, bendru 6 taškų skirtumu. Unikali situacija. Jau po pirmųjų rungtynių Atėnuose mačiau, kad jos dar ilgai išliks mūsų galvose – taip apmaudžiai pralaimėjome. Ir išties vėliau dėl to kentėjome. Vienintelis vaistas dabar – pergalė.
– Ar ta emocinė komandos būklė pasireiškė ir kovojant dėl atšokusių kamuolių „Žalgirio“ arenoje – nusileidote komandai, kuri iki šiol buvo viena blogiausių pagal šį žaidimo komponentą Eurolygoje?
– Na, „Žalgiris“ papildė savo sudėtį, pridėjo žaidėjų, kurie gerokai pakelia bendrą komandos agresyvumo lygį. Kalbant apie mus, atkovoti kamuoliai šiame sezone, sakykime, nėra mūsų stipriausias ginklas. Daugiau pastangų privalo įdėti ne tik mūsų aukštaūgiai, bet ir perimetro žaidėjai. Trūksta ir traumuotų Danilo Barthelio bei Dyshawno Pierre'o, kuris būtų buvusi gera atsvara E. Ulanovui. Taip, atkovoti kamuoliai – ta statistikos kategorija, kurioje atsispindi troškimas. Jei labai norėsi atkovoti, taip ir atsitiks. Bet jei galvosi, kad kažkas kitas tai padarys, nieko nebus. Grįžtame prie asmeninės atsakomybės klausimo.
– Galėtumėte papasakoti apie savo santykius su Jure Zdovcu?
– Mes jau seniai esame draugai, kartu žaidėme Jugoslavijos rinktinėje, kartu laimėjome 1991 metų Europos čempionatą. Esame tikrai geri bičiuliai. Man Jure labai patinka pirmiausia kaip žmogus, o taip – kaip treneris. Praeityje patiko ir jo žaidimas – Jure buvo išskirtinis krepšininkas. Linkiu jam viso ko geriausio.
– Tiek J. Zdovcas, tiek visa komanda patyrė nemažai spaudimo per devynių pralaimėjimų seriją. Ką dabar patiria „Fenerbahče“?
– Be abejo, spaudimas yra. Ir mes turime į jį reaguoti, negalime slėpti galvų. Turime išlikti vieningi ir ieškoti pergalės – kuo ji bus greičiau, tuo geriau. Dabar laukia Turkijos čempionato rungtynės – mūsų tvarkaraštis iki šiol buvo neįtikėtinai sudėtingas. Vien išvykos, kartais – trejos rungtynės per savaitę. Tai – energijos švaistymas, kurio negalima nuvertinti. Žaidėjai – ne mašinos, jie turi jėgų ribas. Tiek fizines, tiek psichologines, tiek taktines. Visa tai galime jausti.
