„Žinoma, dėmesio sulaukiu. Esu labai aukštas juodas vaikinas. Tokių čia nėra daug. Tačiau visi, kuriuos sutikau Palangoje, yra be galo šaunūs“, - šypsosi Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) vidutiniškai po 7,4 taško pelnantis ir po 6,6 kamuolio atkovojantis 25-erių metų legionierius.
Kaip tavo kelias pasuko Lietuvos link?
Savo karjeroje teko pamatyti nemažai įvairaus lygio krepšinio – JAV atstovavau Pietų Karolinos universiteto krepšinio komandą, vėliau legionieriaus duonos ragavau Japonijoje, Rusijoje bei Didžiojoje Britanijoje, o šią vasarą teko dalyvauti Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) krepšinio stovykloje Los Andžele kartu su „Lakers“, „Clippers“ ir „Raptors“ ekipomis.
Šiuo metu esu Palangoje, kadangi LKL – aukšto pajėgumo lyga, turinti kelias Eurolygos komandas. Visi žino, jog pastaroji lyga – antra pagal pajėgumą pasaulyje po NBA. Taip pat puikiai atrodo ir Lietuvos nacionalinė vyrų krepšinio rinktinė. Taigi, mano agentas surado man galimybę atvykti į Lietuvą ir čia rungtyniauti. Stengiuosi atiduoti save šimtu procentų ir padėti komandai nugalėti.
Kaip tavo gyvenime atsirado krepšinis?
Buvau aukštas vienuolikmetis. Visi domėjosi, kodėl gi aš nežaidžiu krepšinio. Prieš tai niekada nebuvau bandęs, tad dariau labai daug klaidų ir iki 15-os metų niekaip nesugebėjau patekti į mokyklos komandą. Visi tie metai mane motyvavo stengtis dar stipriau, dirbti ties kiekvienu savo žaidimo aspektu ir nesitenkinti vien tuo, jog esu aukštesnis nei kiti. Mane įkvėpė Michaelio Jordano istorija. Jis yra geriausias visų laikų krepšininkas ir, taip pat kaip ir aš tais metais, į mokyklos komandą nepateko.
Buvau tikrai susierzinęs. Bendraamžiai sakė, jog pasiduočiau ir susirasčiau kitą laisvalaikio praleidimo būdą, tačiau tai dar labiau padidino mano norą žaisti krepšinį. Vasarą prieš 11 klasę (man buvo 16 metų) aš gyvenau krepšinio aikštelėje. Mažiausiai po 9 valandas per dieną tiesiog dirbau ties savo metimu, kamuolio varymu, gynyba – viskuo. Pasakiau sau, jog nesusitaikysiu su tuo, jei dar kada nors gyvenime susimausiu krepšinyje. Tą vasarą patekau į apie 12 krepšinio stovyklų.
Minėjai, jog karjeros ištakos panašios į M. Jordano. Lygiavaisi į šį krepšininką?
Visi norėjo būti kaip Michaelis Jordanas, taip pat ir aš. Arba kaip Shaquille‘as O‘Nealas. M. Jordanas - kadangi aikštelėje jis galėjo padaryti viską, o Shaqas – kadangi žaidė toje pačioje pozicijoje kaip ir aš bei buvo nesustabdomas monstras. O mano du mėgstamiausi atletai yra visai ne krepšininkai. Tai boksininkas Muhamedas Ali ir beisbolininkas Jakcie Robinsonas.
Ką žinojai apie Lietuvą prieš čia atvykdamas?
Esu tikrai didelis istorijos žinovas, tad žinau beveik visą pačios šalies istoriją, taip pat apie nacionalinę krepšinio rinktinę bei viską apie Arvydą Sabonį, kadangi žiurėjau visas jo ir Shaquille‘o kovas, kuomet jis žaidė Portlendo „Trail Blazers“ ekipoje (juokiasi, - aut. past.).
Palangos ekipa: sezonas, pripažinkime, ne pats geriausias. Ko trūksta iki geresnių rezultatų?
Manau, pagrindinė priežastis yra ta, jog mes kartu esame neilgai. Geresnės LKL komandos yra susibūrusios iš žaidėjų, kurie yra pažįstami nuo vaikystės, žino viską vieni apie kitus tiek krepšinio aikštelėje, tiek už jos ribų. Mūsų komandoje taip nėra. Tikiu, jog rezultatai būtų žymiai geresni, jei visi kartu būtume treniravęsi bent nuo vasaros ar rugsėjo mėnesio. Taip pat yra ir su NBA komanda Los Andželo „Lakers“. Pasižiūri į pavardes ir manai, jog jie neturėtų pralaimėti, tačiau visi jie naujokai žaisdami vienas su kitu.
O paslaptis, kokio dydžio kontraktą ši komanda tau pasiūlė?
Taip, tai paslaptis (juokiasi, - aut. past.). Tačiau pasakysiu štai ką – vaikinai čia yra tam, jog padėtų iškovoti pergales. Mes to norime labiau nei bet kas kitas. Jei kalba suktųsi vien apie pinigus, kai kurių žaidėjų paprasčiausiai nebūtų.
Ekipoje esi ne vienintelis legionierius. Tai palengvino adaptacijos procesą?
Kokia veikla užsiimi laisvalaikiu?
Dažniausiai bendrauju su draugais per „Skype“, žiūriu filmus arba žaidžiu kompiuterinius žaidimus.
Palanga – ne per mažas miestas amerikiečiui?
Labai mažas, tačiau aš nesu didelių miestų mėgėjas. Žodis „kitoks“ yra mano mėgstamiausias. Mėgstu būti kitoks, mėgstu, kaip ir minėjau, pamatyti skirtingus įvairių kultūrų aspektus, gyvenimo būdą. Taigi, man Palanga patinka, tik čia labai ramu (šypsosi, - aut. past.). Ir šalta!
Gatvėse, tikriausiai, sulauki nemažai dėmesio?
Taip, žinoma. Esu labai aukštas juodas vaikinas. Tokių čia nėra daug (juokiasi, - aut. past.). Tačiau visi, kuriuos sutikau Palangoje, yra be galo šaunūs. Ypač vaikai, kurie žiūri į mane su didžiule šypsena veide. Taip pat labai stengiuosi bent truputėlį pramokti kalbėti lietuviškai, kadangi negaliu pabendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis.
O ar tenka autografus dalinti, su sirgaliais fotografuotis?
Tenka, ir aš tai dievinu! Norėčiau, jog ši komanda sirgaliams organizuotų daugiau renginių. Man labai patinka bendrauti, dalinti autografus, fotografuotis…
Tavo didžiausia aistra (be krepšinio)?
Šalia krepšinio mano didžiausia aistra yra gyvenimas. Duotas tik vienas šansas, po šiandienos ta diena niekada nebesikartos, nebegalėsi jos iš naujo nugyventi. Be to, manau, jog labai svarbu nestresuoti ir tiesiog mylėti gyvenimą.
Ką darytum sužinojęs, jog tau liko gyventi viena diena?
Manau, rytą praleisčiau su šeima ir draugais, padėkočiau už jų nuostabų vaidmenį mano gyvenime. Dienos metu eičiau į kiek įmanoma daugiau mokyklų ir aiškinčiau vaikams, jog tai mano paskutinė gyvenimo dieną. Bandyčiau įtikinti juos, jog manimi pasinaudotu kaip pavyzdžiu bei mylėtų, brangintų kiekvieną akimirką, kadangi niekada nežinai, kuri iš jų bus paskutinė. O naktį... (juokiasi, - aut. past.) linksminčiausi tiek daug! Švęsčiau savo gyvenimą!
Kaip tave keliais sakiniais pristatytų draugai?
Jamesas Porteris yra išskirtingiausias vaikinas iš visų kada nors sutiktų. Jo asmenybė – unikali. Jo darbo etika – nepriekaištinga. Jis myli krepšinį taip, kaip motina myli savo ką tik gimusį kūdikį. Jis dievina spontaniškumą, gyvena nieko nesigailėdamas. Jam svarbiausia matyti kitus laimingus. Jo gyvenimo moto – „Gyveni tik vieną kartą. Tad gyvenk!”.
