Laurynas Birutis tarp dviem galvomis žemesnių estų atrodė tarsi Guliveris liliputų šalyje, bet ši istorija turėjo kitokią pabaigą nei Jonathano Swifto romanas.
Kas būtų pasakęs, kad ryškią ūgio persvarą turinti Lietuvos rinktinė mes daugiau tritaškių už „Baltijos kelio“ turnyro šeimininkus, tuo metu pastarieji laimės kovą dėl atšokusių kamuolių.
Su įkvėpimu rungtyniavę Estijos krepšininkai ir Kauno „Žalgiriui“ pastaruosius dvejus metus priklausęs Kerras Kriisa priešakyje net pustuštėje „Saku Suurhall“ suorganizavo nepamirštamą gimtadienio vakarėlį savo gerbėjams.
„Vienintelis teigiamas akcentas yra tai, kad padarėme estams gražią šventę jubiliejaus proga. Tikrai to nenorėjome, bet taip išėjo. Gražios rungtynės, su pratęsimu, su daug emocijų. O kas liečia žaidimą – žymiai daugiau negatyvo“, – po mačo liūdnai juokavo Lietuvos ekipos vairininkas Darius Maskoliūnas.
Skaičiai rungtynių protokole stulbino ir jį patį.
„Būdami aukštesni visose pozicijose pralaimėjome kovą „po lenta“, leidome pelnyti 23 taškus antrais bandymais. Momentais atrodė, kad estai žymiai labiau nori, stengiasi, lipa per galvas. O mes negalime pasiimti kamuolio, kuris, atrodo, jau krenta į rankas.
Visiškai neišgyvenu dėl nepataikytų metimų – dabar nesame pagavę žaidimo ritmo, tai yra normalu. Tikrai užtektinai susikūrėme „laisvų“ metimų, ir atakavo tie žmonės, kurie turėjo. Ir šiaip puolime nemažai taškų surinkome. Bet neapsigynėme, leidome estams kontroliuoti, vesti žaidimą. O jei rezultatas lygus paskutinėse minutėse, tai – jau loterija. Šįkart mums buvo šansas ją laimėti ketvirto kėlinio pabaigoje turint paskutinę ataką, bet žaidžiant svečiuose tokios pražangos niekas tikrai nešvilps.
O pratęsime K. Kriisa susikūrė progų metimams, įrodė, kad galbūt buvo vertas likti Kaune. Stengėsi, sužaidė geras rungtynes, šaunuolis. Jokia mūsų gynyba jo nesustabdė, pakoncertavo mums“, – komentavo D. Maskoliūnas.
– Mačo pabaigoje keliskart griebėtės už galvos. Ar tai buvo priekaištai teisėjams?
– Tai buvo emocijos. Man atrodė kitaip nei teisėjams, bet dėl to tikrai neturiu priekaištų, viskas gerai.
– Ar galima pasakyti, kad estai turėjo daugiau motyvacijos, panašiai kaip belgai jūsų debiutinėse rungtynėse praėjusį vasarį?
– Ne, nelyginkite šių rungtynių. Ten buvo atranka, čia – draugiškas turnyras. Faktas, kad estai žaiėd namuose, norėjo gerai pasirodyti. Be to, jie treniruojasi nuo gegužės, vienas kitą puikiai pažįsta. Matosi, kaip jie juda aikštėje ir vienas kitą supranta.
– Jūsų komandai pritrūko lyderio?
– Kaip ir minėjau ryte, norėjau šiose rungtynėse daugiau laiko duoti Eimantui Bendžiui, nes šeštadienį jo jau nebus. Tie lyderiai žaidė, bet jie prametė gerus metimus. Patys matėte, kokie procentai. Bet visiškai nieko nekaltinu, problema buvo, kad neapsigynėme ir neatkovojome kamuolio.
– Ar ši nesėkmė kaip nors keičia planus rungtynėms su latviais?
– Ne, niekaip. Toliau eksperimentuosime, bandysime visokius penketus.
– Kaip rinktinės žaidime pritapo debiutantai Tadas Sedekerskis ir Marekas Blaževičius?
– Marekui priekaištų neturiu, jaunas žaidėjas, pirmos rungtynės, sakyčiau, visai neblogai atrodė. Buvo taktinių klaidų, bet nematau jokių problemų – jis stengiasi, gerai dirba per treniruotes, tobulėja. Manau, ateityje jis bus stiprus rinktinės ramstis. Tadui truputį sunkiau, stumdome jį per kelias pozicijas, todėl jis nejaučia tikros savo vietos aikštėje. Bet didelių pretenzijų neturiu.
– Koks jausmas vėl dalyvauti rungtynėse po karantino?
– Tikrai smagu. Kad ir draugiškos rungtynės, bet emocija visai kita. Dar žaidėme su žiūrovais, tad labai smagu, kad yra tokia galimybė.
7 tūkst. vietų turinčioje „Saku Suurhall“ arenoje penktadienį buvo apie 1,5 tūkst. žmonių – skaičiuojant ne tik žiūrovus, bet ir komandas, teisėjus, žurnalistus, aptarnaujantį personalą.
Priimti daugiau publikos Estijos krepšinio federacijai neleido viešuosius renginius dėl pandemijos vis dar ribojantys teisės aktai.
Pirmoje žiūrovų eilėje įsitaisė Estijos premjeras Juris Ratas ir Tarptautinės krepšinio federacijos Europos padalinio („FIBA Europe“) vykdantysis direktorius Kamilis Novakas.
Lietuvos rinktinę palaikė keliolika aktyviausių gerbėjų ir dar kelios dešimtys žaliais marškinėliais pasipuošusių aistruolių, išsibarsčiusių kituose sektoriuose.
Nei jie, nei vietiniai sirgaliai nevargino savęs nebeprivalomu karantino atributu – kaukėmis.
Šeštadienį, nuo 19.30 val., Lietuvos rinktinė sužais dar vienas rungtynes – šįkart su Latvijos reprezentacine komanda.
Lietuviai į Taliną atvyko be Artūro Gudaičio ir Arnoldo Kulbokos – pirmasis dar nepraėjo medicininio patikrinimo Sankt Peterburgo „Zenit“ (Rusija) klube, antrasis iki galo nepasveiko po traumos ir sulaukė Bilbao „Basket“ (Ispanija) rekomendacijų nežaisti turnyre.
Mače prieš latvius nebus ir Eimanto Bendžiaus, kuris iš Estijos sostinės anksčiau išvyks dėl asmeninių priežasčių. Tad baigti varžybas D. Maskoliūnui teks su dešimčia auklėtinių.
Tarptautinis „Baltijos kelio“ turnyras Taline rengiamas Estijos krepšinio šimtmečio proga.
Estijos krepšinio ištakos datuojamos 1920 metais, nors atspirties tašką būtų galima rasti jau 1913-uose.
Būtent tada į Narvą atvykę jaunuoliai iš Sankt Peterburgo „Majak“ klubo pirmą kartą estams pademonstravo, kaip žaidžiamas krepšinis. Vienoje iš carinės Rusijos sostinių naujos sporto šakos taisykles prieš tai pristatė amerikiečiai.
Vis dėlto Estijoje sutartinai krepšinio istorija skaičiuojama nuo tada, kai dviejuose Talino mokyklose imta mokyti krepšinio ir tinklinio pagrindų.
Estijos krepšinio federacija buvo įkurta 1923 metais, 1934-aisiais ji buvo priimta į Tarptautinę krepšinio federaciją (FIBA), o po dvejų metų pirmą ir vienintelį kartą šalies rinktinė pasirodė olimpinėse žaidynėse Berlyne, kur užėmė devintą vietą tarp 21 ekipos.
