Mano šeima yra tipinė lietuviška. Tėvas ir senelis žiūri visas „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės rungtynes, brolis labai serga ir domisi krepšiniu, o močiutė negali žiūrėti dvikovų, nes jai stoja širdis, jei komandai nesiseka. Emocijų ir nervų tiesiog per daug.
Pasakymas, kad žaidi ne dėl savęs, o dėl kitų – klišė. Tačiau mano atveju, tai tikra teisybė. Jaučiu, kaip tai svarbu mano seneliams, kuriems mano rungtynės Lietuvos rinktinėje yra didžiausia šventė. Jie didžiuojasi manimi, šneka ir skleidžia tą žinią, kad atstovauju savo šaliai.
Šeima yra didžiausias mano ramstis ir motyvacija.
2016-aisiais sužaidžiau gerą sezoną Manresoje, o visi artimieji bei draugai tik ir kalbėjo, kad tikrai būsiu pakviestas į Lietuvos rinktinės stovyklą. To tikėjausi ir aš, juk Lietuvoje situacija su antros pozicijos žaidėjais nebuvo ir nėra pati geriausia.
Net nepamenu, kur buvau, kai sužinojau, kad mane atrinko. Tikriausiai tai perskaičiau viename iš didžiųjų krepšinio portalų. Neabejoju, kad mano šeima šią žinią sužinojo dar anksčiau už mane. Jie nuolat sėdi krepšinio portaluose ir juos refreshina.
Jau tada emocijų buvo daug, bet juk tai – tik pradžia.
Iš rinktinės pažinojau Ulę ir Vaidą Kariniauską, kartu žaidėme „Žalgirio“ dubleriuose. Būtent su jais kartu ir atvažiavome į pirmąją rinktinės stovyklos dieną „Vanagupės“ viešbutyje Palangoje. Buvo labai keista. Nieko nepažinojau, nežinojau, prie ko prieiti ir paspausti ranką. Mačiau Sabonį ir Kazlauską, galvojau, ar eiti prisistatyti, ar ne. Keistas jausmas.
Nors tą vasarą dirbau sunkiai, tačiau tikrai nemaniau, kad man pavyks jau pirmuoju bandymu patekti į Lietuvos rinktinę ir važiuoti į Rio olimpines žaidynes. Juk tai – kiekvieno sportininko svajonė. Buvo netikėta, tačiau labai malonu.
Debiutuoti pilna jėga oficialiose rungtynėse sutrukdė trauma. Ją patyriau per treniruotę likus dviem savaitėms iki pirmenybių pradžios, kuomet skilo piršto kaulas. Vaistų pagalba numušdavome skausmą ir tekdavo žaisti. Tai normalu.
Žinoma, skausmas daro daug įtakos metimui, kuris tampa nestabiliu. Vienas metimas – nieko, antras metimas – viskas ok, trečias – užkabini pažeistą vietą, ją ima skaudėti ir erzinti. Tai diskomfortas, kuris sukelia papildomas kliūtis sėkmingai atakuoti krepšį.
Galiausiai ir komandai čempionatas buvo visiškai nenusisekęs – sužaidėme tragiškai ir ketvirtfinalyje nusileidome australams.
Kai dabar pagalvoju, tai australai buvo kur kas stipresni už mus. Apdaužė ir pelnytai laimėjo. Galėjome sužaisti geriau, tačiau uždusome, nebuvo jėgų. Nemanau, kad galėjome laimėti tas rungtynes.
Labiausiai liūdna buvo dėl veteranų, kuriems tai buvo paskutinis šansas. Žinojome, kad Javtokui tai buvo paskutiniai metai rinktinėje. Skaudu buvo matyti nuliūdusį Seibutį, kuriam akyse kaupėsi ašaros. Tai griebė už širdies. Norėjosi, kad jie iškovotų medalį.
Dėl savęs esu ramus. Žinau, kad dar žaisiu olimpiadoje ateityje.
Žaidynės baigėsi, o mes išsiskirstėme po klubus. Sezono metu norisi kuo labiau patobulėti, pasisemti kuo daugiau patirties ir grįžti į rinktinę dar stipresniam. Tą man pavyko padaryti Tenerifėje. Sezonas buvo tikrai sėkmingas ir įsimintinas: tapome FIBA Čempionų lygos nugalėtojais, o aš – finalo ketverto MVP.
Su kitomis mintimis ir pasitikėjimu laukiau antrosios vasaros rinktinėje. Visgi, jau pasirengimo etapo pradžioje vėl patyriau traumą. Šįkart – čiurnos.
Pirmą dieną užplūdo neigiamų emocijų banga. Ir vėl? Kodėl aš?
Laikui einant ateina suvokimas, kad traumos neišvengiama mūsų darbo dalis. Aš pats pasirinkau tokį kelią. Todėl krepšininkų karjeros būna trumpos, turi visą tai praeiti. Be to, traumų būna daug sunkesnių, čia tikrai nėra pats blogiausias įmanomas scenarijus.
Nusiraminau. Reikėjo toliau dirbti ir stengtis padėti komandai.
Žinojau, kad 100 proc. neatsigausiu, bet norėjau važiuoti į čempionatą ir įgauti kuo geresnę formą. Jaučiau, kad vis tiek galiu būti naudingas. Manau, kad tą jautė ir treneris Dainius Adomaitis.
Treneris pasitarė su gydytojais ir tikėjosi, kad jie spės mane atgaivinti. Adomaitis pasakė, kad komanda lauks manęs ir kad turiu tris savaites laiko atsistatyti. Jei nespėsiu – ką padarysi, mano vietą užims kitas. Viskas priklausė nuo manęs.
Buvo malonu žinoti, kad turiu tokį pasitikėjimą ir užnugarį. Stengiausi kuo įmanoma greičiau sugrįžti.
Kai patiri čiurnos traumą, reikia vaikščioti kuo daugiau, kad kraujas išsivaikščiotų iš čiurnos. Privalai pratintis toleruoti skausmą.
Po traumos pirmas dvi dienas praleidau Kaune, kur man buvo atlikti čiurnos tyrimai. Po jų grįžau į rinktinės stovyklą, o gydytojas atėmė ramentus ir liepė eiti vaikščioti. Iki kambario ėjau valandą laiko, skausmas – žiaurus.
Tu gali pagreitinti potrauminį atsistatymo periodą, tačiau turi būti užsispyręs priimdamas skausmą. Tai vienintelis dalykas, kuris šioje situacijoje priklauso nuo manęs.
Medikai ir fizioterapeutai vis užvedinėjo bet tuo pačiu ramino, kad tuoj viskas bus gerai. Jie drąsino ir bandė įtikinti, o tu sukandęs dantis per prievartą lauži.
Tai yra psichologija, lyg melavimas sau. Kartais pavyksta, o kartais – ne.
Jei galvosi, kad viskas bus gerai, tuomet ir atsistatysi greičiau. Privalai tikėti, nes tai vienintelis būdas su tuo kovoti.
Nuo mažų žingsniukų prieini prie didesnių krūvių, bėgiojimo. Žinoma, fizinės galimybės tampa visai kitokios. Turi prie to priprasti. Tu negali bėgti tokiu greičiu, kokiu buvai pratęs. Tu negali atsispirti taip, kaip tą darydavai anksčiau.
Čiurnos traumą patyriau ne pirmą kartą, tad žinojau, ko tikėtis. Ruošiausi sugrįžimui.
Nors nebuvau 100 proc. atsigavęs, tačiau buvau stipriai pažengęs į priekį, o treneris paėmė mane į galutinį dvyliktuką.
Jaučiausi to vertas.
Tam dirbau visą sezoną. Visi matė, kaip tuomet atrodžiau. Visą pasirengimo ciklą buvau šalia komandos, žinojau jos virtuvę. Tikrai tikėjausi, kad esu vertas važiuoti į čempionatą ir kad būsiu ten naudingas.
Pasirengimo etapas taškų atžvilgiu man nesiklostė sėkmingai. Žinojau, kad atlieku gerą darbą gynyboje, ar kad sugebu atlikti kitas man patikėtas užduotis, tačiau nepataikiau nė vieno metimo.
Pirmųjų taškų Europos čempionate irgi teko palaukti. Pirmoje dvikovoje su Gruzija nežaidžiau, o su Izraeliu pramečiau abu tritaškius. Pirmuosius taškus pelniau trečiajame pirmenybių mače su Italija.
Nesieju to su psichologija. Man nebe 18 metų, aš suprantu, kad visokių dienų būna. Faktas, kad visada norisi pradėti mačą taikliu metimu, tuomet nukrenta mini-spaudimas, o riešas – atsipalaiduoja.
Tačiau aš niekada nepergyvenu dėl pramestų metimų. Nenoriu, kad tai darytų įtaką mano pasitikėjimui savimi. Aš žinau, kad galiu pataikyti, žinau, kad pataikau per treniruotes. Privalau viską pamiršti ir toliau esant galimybei šaudyti. Kažkada įkris.
Mano toks darbas, esu metikas, tad kitaip galvoti negaliu. Negaliu psichologiškai išsimušti iš ritmo.
Nors pirmenybėse forma su laiku gerėjo, tačiau čempionatas baigėsi staigiai ir skausmingai. Vieną akimirką esi pirmoje vietoje grupėje, kitą – važiuoji namo po aštuntfinalio.
Viskas įvyko per greitai, kad suprasčiau. Velniškai liūdna. Laikui bėgant, suvokimas, kad viskas per greitai baigėsi, tik didėja.
Po rungtynių su graikais jautėmės sugniuždyti. Emocijas rūbinėje po pralaimėjimo galite įsivaizduoti ir patys. Ten – mirtina tyla. Žaidėjai sėdėjo nuleidę galvas. Atėjo treneris ir pasakė, kad gyvenimas tuo nesibaigė. Kovos laukia ir ateityje. Krepšininkai skirstėsi į dušus, o nepatogi tyla tvyrojo dar kokias dvi valandas.
Vakare rinkomės į paskutinę vakarienę, kuri yra lyg gedulingi pietūs. Labai sunku. Susirinkti neprivaloma, tačiau ateina visi, nes supranta, kad reikia. Visada reikia išlikt kartu, ypatingai – po tokių skaudžių pralaimėjimų.
Vakaro akcentas aiškus – privalome prisiminti šį pralaimėjimo skausmą. Privalome atsiminti, kaip dabar sėdime nuleidę galvas. Privalome šį liūdesį atsinešti į kitas rungtynes, kad nekartotume tų pačių klaidų.
Man pralaimėjimas graikams papildomos motyvacijos nesuteikė. Aš jos pilnas ir taip, nes nesu dar nieko laimėjęs su rinktine.
Jaučiu, kad dvi vasaras paeiliui negalėjau pilnai atsiskleisti ir kad turiu dar daug ką įrodyti. Bet tai normalu, kiekvienas žaidėjas keliantis sau kažkokius tikslus, tikisi, kad gali žaisti geriau.
Nekalbu apie statistiką, nekalbu apie taškus. Svarbiausia, kad atsirastų pergalės. Visi važiuojame padėti komandai ir laimėti kažką. Dabar nepavyko, bet tikiu, kad ateityje pavyks.
Svajoju rinktinėje žaisti daugybę metų. Turėti joje tvirtą rolę bei siekti pergalių su savo bendražygiais.
Manau, kad iškovoti medalį su rinktinę yra maksimumas, ką gali pasiekti krepšininkas. Tuo pačiu, tai neabejotinai svarbiausias mano karjeros tikslas.
Lietuvos rinktinės marškinėlių užsivilkimas, atstovavimas savo šaliai ir savo šeimos vardui yra neapsakomai didelė garbė ir pasididžiavimas. Visi tave stebi, palaiko ir nori, kad tau pasisektų.
To noriu ir aš. Tikiu, kad didžiosios pergalės laukia ateityje.
