Lietuviai Pirėjo katile: kaip Karnišovas stojo prieš Jordaną, Kazlauskas „tirpdė“ Sofoklį, pylėsi negandos, o titulus rinko tik vienas

Suskaičiuoti po Pirėjo „Olympiakos“ vėliava stovėjusius lietuvius jau nepakanka nė dviejų rankos pirštų, tačiau savaitgalį graikų pasiūlymą priėmęs Ignas Brazdeikis tapo pirmuoju, į šio Atėnų priemiesčio klubą persikėlusiu tiesiai iš Kauno „Žalgirio“ stovyklos. Iki šiol „raudonojo“ graikų klubo gerbėjai dažniau stebėjo ne Lietuvos pasiuntinių triumfą, o reta sėkme praskiestus vargus – nors bėgant metams nusivylimai grimzdo užmarštyje, „Taikos ir draugystės“ arena spėjo tapti savotišku katilu, kuriame išvirė ar nugaravo ne vieno lietuvio ambicijos. Tiesa, kai kurie įvykiai jų dalyvius iki šiol verčia prunkšti iš juoko.

Ketveri metai – lygiai tiek laiko prabėgo nuo tada, kai „Olympiakos“ savo gretose dar turėjo krepšininką lietuvį. Ir nepilnu pusmečiu mažiau nuo tada, kai dabartinis Pirėjo komandos treneris Georgios Bartzokas su savo asistentais iš posto išstūmė paskutinį „lietuvišką“ trenerių štabą.

Apskritai pirmasis iš lietuvių „Olympiakos“ nariu tapo dabar aukščiausiuose NBA sluoksniuose besisukantis Artūras Karnišovas, būtent „raudonųjų“ gretose antrą kartą per karjerą (pirmasis įvyko dar 1992-aisiais Barselonoje) turėjęs progą pasivaržyti su Michaelu Jordanu. Ir ne tik pasivaržyti – mesti superžvaigždei iššūkį „taškų“ lenktynėse, kurias Čikagos „Bulls“ klubas prisimena iki šiol.

Permaininga buvo ir legendinio trenerio Jono Kazlausko istorija Pirėjuje, kuriai spalvingumo prideda prideda vaizdingas tuomet jo auklėtiniu buvusio Sofoklio Scortsaničio pasakojimas – lietuvis milžiną laiptinėje buvo užvaikęs taip, kad nors ir juokdamasis, bet „košmariška“ šią patirtį galiūnas graikas vadina iki dabar.

Savo legionieriaus karjerą būtent „Olympiakos“ pradėjo Renaldas Seibutis, o itin nesėkmingai pabaigė – Eurelijus Žukauskas. Dar dramatiškesnė – Arvydo Macijausko istorija, o kai kam iš lietuvių bendrą kalbą Pirėjuje sunkiai sekėsi rasti ne su graikais, o su... tautiečiais.