Kai 2003-iųjų rugsėjo viduryje Lietuvos vyrų rinktinė iš Švedijoje vykusio Europos čempionato grįžo pasipuošusi aukso medaliais, Karmėlavos oro uoste krepšininkų nekantriai lūkuriavo žmogus, netrukus sulaukęs apkabinimų ir rankų paspaudimų iš euforijoje dar skendinčių žaidėjų.
„Čia ir jūsų pergalė, treneri“, – į A. Kosauską kreipėsi Ramūnas Šiškauskas, o po kelių dienų su šviežiai iškeptais čempionais fizinio rengimo asas jau lankėsi prezidentūroje Vilniuje ir atsiėmė jam skirtą valstybinį apdovanojimą.
Tąsyk į Stokholmą A. Kosauskas neiškeliavo, nes Lietuvoje naujam sezonui liko ruošti Kauno „Žalgirio“ krepšininkų. Klubo, kuriame darbavosi 22-ejus metus ir kurio žaidėjams padėjo pasiekti kol kas pačių ryškiausių pergalių tarptautinėje arenoje. Tarp jų – 1999-aisiais laimėti Eurolygą: šį triumfą treneriui iki šiol primena amerikiečio Anthony Bowie dovanoti čempioniški marškinėliai, kuriuos vilkėdamas A. Kosauskas atėjo į pergalės dvidešimtmečio minėjimą.
Lietuvos rinktinei ruoštis svarbiausiems turnyrams treneris padėjo 14 metų, pradedant 1992-ųjų Barselonos olimpiada, o šį rugsėjį dvidešimtmetis sukanka kitam jau minėtam Lietuvos nacionalinės komandos pasiekimui – krepšininkų triumfui Stokholme, nuo kurio jo namuose Panemunėje ir pradedame pokalbį su 82-ejų A. Kosausku.
Prisiminimų, istorinių ir negirdėtų faktų kupiname interviu – pasakojimai, kodėl buvęs lengvaatlečių treneris atsidūrė krepšinio pasaulyje, kaip ant kojų buvo statomas traumų pakirstas Arvydas Sabonis, kam į Arvydo Macijausko vestuves buvo vežami žaidėjo sportbačiai, kurių Lietuvos krepšininkų fizinės savybės išskirtiniausios ir kokį iš koto aplinkinius išvertusį pergalės šventimo būdą sugalvojo Šarūnas Jasikevičius.
Taigi, leidžiamės į humoru paskanintus lietuviškų krepšinio (ir ne tik) istorijų verpetus.
– Šį rugsėjį sukanka 20 metų nuo tada, kai Lietuvos vyrų rinktinė Stokholme tapo Europos krepšinio čempione. Rinktinė, kurią jūs pats fiziškai parengėte čempionatui, tačiau kartu į Švediją taip ir neišvykote. Sakykite, ar tuomet lietuvių krepšininkų pasiektas rezultatas jums buvo netikėtas?
– „Tokios silpnos rinktinės aš dar nemačiau.“ Kaip dabar atsimenu tokius vieno garbaus, dabar tarp gyvųjų jau nesančio krepšinio pasaulio žmogaus žodžius, ištartus per jo apsilankymą treniruočių stovykloje. Ir iš tikrųjų, kai jie tapo čempionais, nustebimo buvo daug. Ypač dėl to kokybiško ir akiai patrauklaus krepšinio, kurį jie parodė Švedijoje.
Bet vertindamas iš laiko perspektyvos supranti, kad tų metų komanda iš tikrųjų buvo stipri. Puikias rankeles turėjo Jasikevičius ir Arvydas Macijauskas, nuostabiai žaidė į simbolinį geriausių turnyro žaidėjų penketą kartu su Šarūnu išrinktas Saulius Štombergas, po krepšiu buvo „vartininkas“ Eurelijus Žukauskas, o kai reikėjo, Dirką Nowitzkį ginantis gerokai pristabdė Mindaugas Žukauskas. Nepamirškime Dariaus Songailos, Šiškausko ir kitų indėlio – visi tikrai gerai pasirodė. O ir pati komanda buvo kaip kumštis – panaši į 1999-ųjų „Žalgirį“, kai tikrais draugais su visais lietuviais tapo legionieriai Bowie, Jiri Zidekas, Tyusas Edney.
Taigi, po kurio laiko viską permąsčiau ir pats vargiai begalėjau suprasti, kaip kažkas galėjo sakyti, jog „tokios silpnos rinktinės dar nematė“. Tačiau įvyko, kaip įvyko. O pats komandą tuomet paruošiau pasinaudodamas savo ilgamečiu įdirbiu, sukauptu per ilgus metus ir „Žalgiryje“, ir rinktinėje. Nepasakyčiau, kad kažkas vyko išskirtinai kitaip.
Druskininkai, Palanga arba Klaipėda. Metai iš metų buvo įprasta, kad treniruojamės viename iš šių miestų, dalį laiko dirbame paplūdimyje. Ne vienus metus laikėmės panašaus plano – jeigu esame Palangoje, šturmuojame Birutės kalną, bėgiojame takeliais, jeigu Druskininkuose – išnaudojame kitus privalumus.
Pavyzdžiui, Palangoje mėgdavau treniruotes ant smėlio, o ypač – ant jo žaidžiamą regbį. Tai būdavo netgi ne regbis, o toks specifinis kamuolio atiminėjimas pasunkintomis sąlygomis. Juk taktikos yra ir tokiame paprastame žaidime! Būdavo, kad gerokai stambesnis Einikis puola gaudyti vikrų Kęstutį Marčiulionį. Tai negi jis jį pagaus? Stabdydavau, nurodydavau, kas prieš ką turi gintis, kur judėti.
Visgi krepšinis – komandinis žaidimas, o niuansai – panašūs į futbolo ar regbio. Tu turi užsiimti laisvą plotą – pabėgti, pasisiūlyti, kad gautum kamuolį geroje pozicijoje. Taigi, dirbdavome ne tik su fiziniais dalykais, bet ir su tokiais aspektais.
Aišku, mano vaidmuo iš esmės buvo gana specifinis. Pasitaikydavo atvejų, kad į rinktinės stovyklą vėliau atvyksta, pavyzdžiui, Jasikevičius. Taigi užuot su visa komanda keliavęs į Ispaniją dalyvauti kontroliniame turnyre, tu su Šarūnu lieki dirbti individualiai Palangoje. Tas pats būdavo ir su Gintaru Einikiu, – likdavau su juo vienas.
Neslėpsiu, šioks toks kartėlis apimdavo, norėdavosi keliauti su visais vyrais, bet tokios jau tos mano pareigos. Kai kas nors pasiseka, viskas kaip ir savaime suprantama, o kai ištinka nesėkmė, kas, be vyriausiojo trenerio, lieka kaltas? Ogi fizinis parengimas. Todėl dirbdavome.
