– Susirinkę į pirmąją treniruočių stovyklą krepšininkai pradėjo didįjį olimpinį žygį. Kada šis žygis prasidėjo jums?
– Galima sakyti, kad dar pernai, vos pasibaigus Europos krepšinio čempionatui. Nedirbdamas su klubine komanda ir turėdamas daugiau laiko galėjau atidžiau stebėti komandas, dalyvauti seminaruose.
– Kokių žaidėjų, pakviestų į šalies rinktinę, pavardes ištarsite, su didžiausiu smalsumu laukia visi krepšinio sirgaliai ir, matyt, patys sportininkai. Ar formuoti rinktinę – sunkus darbas?
– Vienareikšmiškai negaliu atsakyti, ar tai sunkus darbas, bet kad svarbus – tikrai. Formuodamas rinktinę pirmiausia turi viską gerai išanalizuoti, tvirtai apsispręsti, o tada bendrauti su žaidėjais, pajusti jų nuotaikas. Sezono viduryje, kol žaidėjai dar nėra užtikrintai įsitvirtinę klubinėse komandose ir iki galo atskleidę savo gebėjimų, nesinori jų trukdyti, juolab kad ir jie tada vargu ar galės duoti tvirtą atsakymą.
– Kokiais kriterijais vadovaudamasis atsirenkate žaidėjus?
– Svarbiausia – meistriškumas, gebėjimai krepšinio aikštelėje ir motyvacija. Jeigu žmogus nenori kovoti už savo šalies garbę, varu jo čia neatvarysi. Dar svarbu įvertinti jo sveikatos būklę, patirtas traumas, poziciją žaidimo aikštelėje, ūgį, taip pat charakterio savybes.
– Rinkdamasis žaidėjus esate visiškai laisvas ar savo nuomonę turite derinti su kitais žmonėmis?
– Čia esu visiškai laisvas ir galutinius sprendimus priimu pats. Tačiau, suprantama, aš bendrauju su savo pagalbininkais – trenerio asistentais. Išklausau jų nuomones. Jeigu matau, kad kieno nors nuomonė nesutampa su mano, tuomet diskutuojame. Paaiškėjus, jog kita nuomonė yra geresnė, ją priimu.
– Ar šiais laikais lengva prisikalbinti žaidėjus?
– Laikui bėgant krepšinis tampa vis intensyvesnis žaidimas, reikalauja daugiau fizinių jėgų. Todėl krūvis žaidėjams nuolat didėja. Normalu, kad žaidėjai, sezono metu prakaitą lieję rungtynėse ir treniruotėse, galbūt patyrę didesnių ar mažesnių traumų, atidavę nemažai sveikatos, galvoja tik apie poilsį – tiek fizinį, tiek emocinį. Dar ir vasarą skirti intensyviam sportui, susitaikyti su būsima įtampa kartais žmonėms būna pernelyg sunku. Todėl tai gali apsunkinti apsisprendimą žaisti rinktinėje. Tačiau aš pats su dideliais sunkumais nesu susidūręs.
Jei nėra rimtų kliūčių, vyrai į rinktinę važiuoja noriai. Dar iki man užimant vyriausiojo trenerio pareigas joje nusistovėjo gera atmosfera. Lietuvos krepšinio federacija yra sudariusi rinktinei geras darbo ir gyvenimo sąlygas. Atsižvelgdama į tai, jog žmonės aukoja savo laisvalaikį negaudami materialinio atlygio, ji pasirūpino, kad žaidėjai stovyklose galėtų gyventi su šeimomis. Todėl bičiuliaujasi ne tik žaidėjai, bet ir jų šeimos, o krepšininkų žmonos, pasiilgusios tos ypatingos atmosferos, net laukia stovyklų.
– Ar pernykštė Lietuvos rinktinės nesėkmė Europos krepšinio čempionate, kai teko tenkintis penktąja vieta, šiemet jums kelia daugiau nerimo ar ryžto pasirodyti geriau?
– Pernykštė nesėkmė yra tokia, kokia yra, – rezultato jau neištaisysi. Visi norėjome geriau, bet išėjo taip, kaip išėjo. Tačiau mes manome, kad galime pasirodyti geriau, ir stengsimės tai įrodyti. Šiemet mūsų tikslas vienintelis – patekti į olimpines žaidynes. Kitokių minčių ir svajonių nėra.
– Ar stovykloms įsibėgėjant jūsų nuojauta pakužda, ko galima tikėtis iš komandos?
– Visaip būna. Stengiesi įsiklausyti į tą nuojautą. Kartais pastebi, kad ryškėja tam tikrą nerimą keliantys dalykai, netolygus žaidimas, tačiau junti, jog komanda turi tvirtą charakterį ir potencialo žaisti geriau. Tuomet patiki, kad tie smulkūs dalykėliai išsispręs.
– Kokios rinktinės olimpiniame atrankos turnyre jums yra didžiausias galvos skausmas?
– Nereikia nuvertinti nė vieno varžovo. Šiais laikais visi moka žaisti krepšinį. Kad esi stipresnis už kitus, reikia įrodinėti ne interviu, o aikštelėje. Todėl su kiekvienu varžovu turi žaisti visa jėga. Turnyre dalyvaus stiprios Europos rinktinės – Rusijos, Graikijos. Praėjusių metų Europos čempionate visus nustebino makedonai. Ar jie ir šiemet pademonstruos tokią pačią formą, dar klausimas.
Labai nenuspėjama Puerto Riko rinktinė – ji bet kada gali sutriuškinti bet kokį varžovą. Negali nuvertinti ir kitų komandų, ypač Venesuelos, mat ji, žaisdama namuose, turės tvirtą emocinį pranašumą, kuris galėtų jai suteikti dvigubos jėgos.
– Kas sunkiau – suburti gerą komandą ar sustrateguoti svarbias rungtynes?
– Abu šie darbai darniai susiję. Ganėtinai rimta užduotis yra surinkti tinkamus žaidėjus, kad susiformuotų stiprus ir tvirtas kolektyvas. Kita vertus, turi likti erdvės įvairiapusei strategijai ir taktikai, kaip įveikti konkretų varžovą. Tad negaliu vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Kiekvienas iš šių darbų turi savą specifiką.
– Koks krepšinis jums yra gražus?
– Greitas, intensyvus ir komandinis.
– Nuo ko žaidimo sėkmė priklauso labiau – trenerio sumanumo ar žaidėjų meistriškumo?
– Sakoma, kad geri žaidėjai visada laimės prieš gerą trenerį, bet aš manau, kad mano užduotis – surasti geriausius derinius, sudaryti palankiausias galimybes žaidėjų geriausioms savybėms atskleisti ir neversti jų daryti to, kas jiems nelabai pavyksta. Mes, tiek žaidėjai, tiek treneris, labai priklausome vieni nuo kitų. Aišku, išpildymas priklauso nuo žaidėjų, bet mano instrukcijos ir patarimai jiems gali daugiau ar mažiau padėti.
– Per minutės pertraukėlę spėjate žaidėjus pabarti ar pagirti?
– Priklauso nuo žaidimo eigos ir nuo to, kas tos pertraukėlės paprašė – varžovai ar aš. Žinoma, jei mes labai gerai žaidžiame ir minutės pertraukėlės prašo varžovų treneris, bandysiantis sukelti tam tikrą žaidėjų reakciją, tuomet aš būnu ramesnis, pasistengiu šį tą pakoreguoti ar priminti tam tikrus aspektus: kur vertėtų koncentruotis, ką dar galėtume pridėti, kaip pakeisti gynybos sistemą.
Jeigu man tenka prašyti minutės pertraukėlės, vadinasi, mes nežaidžiame taip, kaip planavome ar kaip norėčiau matyti. Kokia to priežastis – gal mes žaidžiame vangokai, neišnaudojame visų galimybių ar neatrodome pakankamai agresyvūs? Nuo atsakymo priklauso ir mano tonas. Kai kada aš galiu jį pakelti, kai ką pasakyti pikčiau ar net pabarti, o kai reikia – gal ir nuraminti.
– Kas jus greičiausiai gali išvesti iš pusiausvyros?
– Pastangų nerodymas, nekovojimas, abejingumas ir neteisingi teisėjų sprendimai.
– Būtent dabar ir norėjau klausti, žioplas žaidėjų žingsnis ar neteisingas teisėjų sprendimas jus suerzina labiau...
– Kiekvienas žmogus gali klysti. Tačiau svarbiausia, dėl ko kyla tos klaidos. Žaidėjams visada sakau, kad jie bijotų ne klysti, o nekovoti. Tačiau negali likti ramus, kai junti tam tikrą teisėjų nusistatymą, neteisybę, kuri tampa bloga tendencija.
– Turite konkrečių pavyzdžių?
– Arbitro darbas nėra lengvas, ypač šiuolaikiniame krepšinyje, kai jis suintensyvėjo. Galbūt neteisingi teisėjų sprendimai kyla, kai jie fiziškai nespėja laiku užimti gerą poziciją, ne viską pamato iš to kampo, tačiau kai kurie turi ir asmeninį nusistatymą. Jeigu net po rungtynių arbitras neateina tau paduoti rankos ir paskubom neria į drabužinę, vadinasi, kažkas yra negerai.
Treneriai ir žaidėjai turi teisę į emocijas, nes jie yra suinteresuoti žmonės. Arbitrai neturi būti suinteresuoti rezultatu, jie privalo išlikti šalti ir objektyvūs. Žinoma, neturi leistis įžeidinėjami, bet kartu privalo justi vienodą pagarbą visiems žaidimo dalyviams (kaip ir žaidėjai bei treneriai turi gerbti arbitrus). Jie neturėtų naudotis savo galiomis, kad parodytų savo svarbą, veltis į asmeniškumus ir bausti žaidėją, trenerį ar komandą. Manau, jog arbitrai turi kontroliuoti, kad žaidimas vyktų pagal taisykles, vienodai traktuojamas abiem komandoms.
– Kada miegate blogiau – prieš atsakingas rungtynes ar po skausmingo pralaimėjimo?
– Turbūt po skausmingo pralaimėjimo. Dėl įtampos ir emocijų gausos „atsijungi“ kokiai valandai, paskui pabundi, ir galvoje tarsi filmas ima suktis įvairūs žaidimo momentai. Vis galvoji, gal reikėjo kažką daryti kitaip, gal kažko visai nepadarei... Tai labai sunkios akimirkos.
– Koks talismanas guls į jūsų kuprinę, kai važiuosite į turnyrą Venesueloje?
– Jokio talismano neturiu ir neatsimenu, ar apskritai kažką panašaus būčiau turėjęs.
– Ar norint būti geru treneriu reikia būti pačiam žaidusiam krepšinį?
– Iš esmės visi treneriai anksčiau yra žaidę krepšinį, kitaip sakant, pažįsta šį žaidimą iš vidaus. Nebent ne visi vaikų treneriai yra buvę žaidėjai. Tačiau, pavyzdžiui, italų treneris Etorė Mesina niekada nėra buvęs profesionalus krepšinio žaidėjas, visgi tai jam nesutrukdė būti vienu geriausių Europoje ar net pasaulyje ir pelnyti „krepšinio profesoriaus“ titulą.
– Kokia jūsų ankstesnė patirtis jums davė daugiausia naudos dirbant trenerio darbą?
– Ko gero, viskas, kas susiję su mano veikla krepšinio pasaulyje, man, kaip žmogui, buvo labai naudinga. Tačiau kaip treneris daugiausia žinių pasisemdavau būdamas trenerio asistentu šalia kitų garsių trenerių. Man teko darbuotis kartu su Jonu Kazlausku „Lietuvos ryto“ komandoje, Deividu Blatu Sankt Peterburgo „Dinamo“ klube ir kitais krepšinio asais. Iš visų, su kuriais dirbau, stengiausi mokytis ir semtis naudingos patirties. Be to, stebėdamas įvairių komandų rungtynes, analizuodamas jų derinius, į žaidimą jau žiūriu ne kaip žiūrovas, o kaip treneris. Tai, kas labiausiai užkliūva, stengiesi priderinti prie savo sistemos, savos krepšinio filosofijos.
– Kaip manote, kokios būdo savybės labiausiai praverčia trenerio darbe?
– Manau, kad kiekvienas treneris turi būti lyderis. Tai turbūt svarbiausia. Žaidėjas po treniruočių eina ilsėtis negalvodamas, kas ir kaip bus toliau, o treneris tokios prabangos negali sau leisti. Jis turi galvoti, kaip ir kas bus rytoj, po savaitės, kitaip tariant, turi numatyti daugybę žingsnių į priekį.
– Žmonės pastebi, kad esate santūrus, visada rimtas, susikaupęs, retai besišypsantis ir niekada neprarandantis savitvardos. Ar toks būnate ir namuose?
– Ne, turbūt ne toks. Šypsausi gal nedaug, na, šypsena mano veide dažniau būna, kai laimime ar gerai žaidžiame. Dėl savitvardos visko pasitaiko, bet stengiuosi jos nepamesti, nes jei pamesiu, kaip to reikalausiu iš savo žaidėjų ar kaip jiems galėsiu patarinėti? Turiu kontroliuoti save ir galvoti, kaip laimėti rungtynes, o ne kaip atrodyti prieš kameras. Ne aš žaidime svarbiausias.
– Esate rimtas ir užsispyręs kaip tikras žemaitis...
– Nežinau, galbūt. Mano seneliai iš mamos pusės buvo žemaičiai. Be to, pagal horoskopą esu Avinas. Sakoma, kad visi raguoti būna užsispyrę.
– Kas jums padeda atitrūkti nuo minčių apie krepšinį?
– Sezono metu atitrūkti nuo jo būna labai sunku. Kitu metu geras filmas ar knyga – man tikra palaima. Mane puikiai atpalaiduoja pirtis, krosas ar šiaip koks nors aktyvus poilsis. Mėgstu ir plaukioti, svarmenis pakilnoti. Anksčiau pažaisdavau lauko tenisą, tačiau dabar raketė guli kažkur užmesta – pasibaigus sezonui reikės susirasti.
Smagu atsipalaiduoti tada, kai darbas padarytas gerai. Kai rezultatas džiugina, noras prasiblaškyti būna didesnis. O kai žinai, kad laukia dideli sunkumai, ne pramogos tada rūpi.
– Ar krepšinis daug reiškia ir jūsų šeimos nariams: žmonai Daivai, sūnui ir dukrai?
– Manau, kad taip. Mano šeima žino, ką jis man reiškia. Tiek sūnus Mindaugas, tiek dukra Rūta žaidė krepšinį sporto mokykloje, dabar žaidžia mėgėjiškai. Šiuo metu dukra laiko abitūros egzaminus, tad kamuoliui turi mažiau laiko. Sūnus – antro kurso studentas, laisvalaikiu dažnai žaidžia.
Visa mano šeima išgyvena ir nervinasi kartu su manimi. Pastaruoju metu namuose praleidžiu daugiau laiko, o anksčiau, kai namie būdavau retas svečias, susitikimai, kai jie atvažiuodavo pas mane ar aš sugrįždavau į namus, mums būdavo didžiausia laimė.