Sausio pradžioje į Lietuvą LaVaras Ballas atvyko su visa svita. Ne tik su sūnumis LaMelo ir LiAngelo bei žmona Tina. Garsiąją amerikiečių šeimą į mūsų kraštą atlydėjo būrys JAV žurnalistų ir visa realybės šou „Ball In The Family“ filmavimo grupė, iki šiol akylai sekanti „Krepšinio Kardašianų“ šeimos gyvenimą ir nuotykius Lietuvoje.
Prienų-Birštono „Vytauto“ komanda, kurios nariais tapo LaMelo ir LiAngelo, jau spėjo išgarsėti įvairiose pasaulio šalyse, o ypač – už Atlanto.
LaVaras Ballas per du mėnesius taip pat patyrė ir šilto, ir šalto – savo sūnus nuolat aukštinantis tėvas stebėjo sunkų atžalų startą profesionalų krepšinyje, džiaugėsi pirma „Vytauto“ pergale LKL čempionate, susikirto su Virginijumi Šeškumi ir netgi pats stojo už Prienų komandos vairo,o paskutiniai amerikiečio bandymai vadovauti komandai nebuvo sėkmingi.
Tačiau šou verslo rykliu pelnytai vadinamas L. Ballas, regis, niekada nepraranda entuziazmo. Apie tai, kaip sekėsi adaptuotis Lietuvoje, kokias emocijas jam sukėlė apsilankymas Kauno „Žalgirio“ rungtynėse ir ko jis tikisi iš Lietuvoje jau gerokai užsibuvusių savo sūnų bei amerikietis pasakojo išskirtiniame interviu DELFI vaizdo konferencijoje.
– Nuo jūsų atvykimo į Lietuvą prabėgo nemažai laiko, būta įvairių įvykių. Du „Big Baller Brand“ (BBB, – red. past.) turnyrai, jūs pats pristatėte nominaciją muzikos apdovanojimuose, dalyvaujate LKL čempionate. Ar ši patirtis atitiko jūsų lūkesčius prieš atvykstant į mūsų šalį?
– Mano lūkesčiai gerokai viršyti. Aš nemaniau, kad mes visu tuo užsiimsime. Kai mes planavome čia atvažiuoti, visi sakė, kad Lietuvoje bus nuobodu, superšalta ir nebus, ką veikti. Turėjome čia praleisti tik dvi savaites. Bet visi žmonės, kuriuos čia sutikome – jų parodytas svetingumas, visi verslo reikalai, krepšinis – viskas čia tiesiog puiku. Man čia labai patinka.
– Kad jau paminėjote krepšinį, ką tik baigėsi antrasis BBB turnyras. Žvelgiant iš jūsų pozicijos, rezultatai turbūt nebuvo labai tenkinantys. Ar turite viziją likusiai sezono daliai? Kokie jūsų planai? Ar tikitės labiau integruoti savo sūnus į „Vytauto“ komandą, ar sieksite varžytis dėl kuo aukštesnės pozicijos LKL čempionate?
– Pirmosios penkerios mūsų sužaistos rungtynės buvo geros. Bet tai parodo, kad krepšinyje yra dvi pusės. Niekada nebus taip, kad viskas visą laiką klostysis gerai. Nors mes pralaimėjome trejas rungtynes iš eilės, tapome tvirtesne komanda. Mes esame turbūt vienintelė LKL komanda, kuri yra suskaldyta. Mano sūnūs yra jauni, talentingi, būsimi puikūs žaidėjai, o klubo senbuviai taip pat yra geri krepšininkai, tad paaugliams integruotis tokioje situacijoje yra sunku.
Pralaimėjimai parodė, kad galime iškovoti pergales tik tada, kai žaisime kartu ir žaisime kaip komanda, kai kausimės vienas už kitą. Ir manau, kad turime žengti kelius žingsnius atgal, kad galėtumėm pajudėti į priekį.
Privalome sujungti mūsų žaidimo sistemas – pagreitinti krepšinį, bet išlaikyti drausmę. Ir kai mums pavyksta tai padaryti ir susivienyti, matome gerą žaidimą. Man patiko, kad kai mano berniukai žaidė prastai, komandos draugai su jais kalbėjosi. To iki šiol dar nebuvo. Vyrai rinko taškus, ir aną dieną „G“ (Gediminas Maceina, – red. past.) padarė keletą gražių judesių ir visa komanda nuoširdžiai už jį džiaugėsi. Jie nesėdėjo ant suolo laukdami: „Velnias, kada aš galėsiu pažaisti“.
Šiuo pokalbio metu L. Ballas sulaukia pasiūlymo paragauti sausainių ir pieno.
– Pienas ir sausainiai filmavimo metu – to dar nesu matęs! Ką aš jums sakau, Lietuva yra „užkurta“ šalis. Los Andžele tokių dalykų niekada nepamatytum. Geras!
– Viename interviu esate sakęs, kad jūsų santykiai su Virginijumi Šeškumi pašlijo. Tai buvo po rungtynių, kuriose jūsų sūnūs negavo vietos starto penkete. Praėjo šiek tiek laiko, kokie jūsų santykiai dabar? Ar jie pagerėjo?
– Na, tie santykiai yra kaip brolių. Kartais supyksti ant savo brolio, bet vis tiek būni su juo. Toje situacijoje pajutau neištikimybę, nes mano vaikai sunkiai dirbo. Ir kai jis įleido kitus žmones į starto penketą, aš labai supykau. Bet, žvelgdamas iš laiko perspektyvos suprantu, kad tai nebuvo didelė problema. Tačiau man tą akimirką atrodė kitaip.
Bet laikui bėgant jis man viską paaiškino, – situacija nėra lengva. Komandoje yra veteranų, ir integruoti mano vaikus, du broliukus iš Amerikos, vidury sezono yra sunku. Dauguma komandos tą etapą jau praėjo.
Tad buvo sunku atsitraukti į šoną ir sakyti, tegul jie dirba kaip nori. Bet aš suprantu jo situaciją, jis tiesiog turėjo klausti savęs – ar aš prarandu komandą, ar aš prarandu LaVarą? Taip ir išsimiegot neįmanoma. Jis turi būti ištikimas komandai, bet aš čia naujokas, ir jis nori būti malonus ir su manimi, todėl jis nori duoti šansą mano berniukams. Virginijus buvo sunkioje situacijoje, ir tai mano kaltė. Bet tai gyvenimo dalis.
– Ar santykiai tarp jūsų liko tokie patys, kokie buvo pradžioje?
– Galbūt ne tokie, kokie buvo pradžioje, bet aš tikrai nelaikau jokio pykčio. Aš nesėdžiu ir nesakau: „O, viskas, dabar aš jo nemėgstu“. Laikui bėgant stengiesi pažiūrėti į savo emocijas ir paklausti savęs, kodėl taip supyksti. Tai buvo smulkmena, bet aš toks žmogus: tą akimirką pasidaviau emocijoms. Manau, kad antroje sezono dalyje jam treniruoti komandą bus nepalyginamai lengviau, nes aš nebesėdėsiu jam ant sprando.
Tai sukuria blogą atmosferą, nes kai jo sūnus žaidžia mano vadovaujamose rungtynėse, aš leidžiu jam atsiskleisti. Jis įmeta daugiau taškų, nei bet kada daugiau.Bet kaip tu gali gerai sutarti su manimi kaip sūnus, kai aš pykstu ant tavo tėvo? Tokie dalykai apsunkina žaidimą.
Tad aš sutvarkiau situaciją – pasakiau jam, man viskas gerai su tavo tėvu, viskas gerai su tavimi, tą tu ir taip žinai. Tad tikrai manau, jog antra sezono pusė bus daug geresnė.
– Daug žmonių įsitikinę, kad šiuo metu Prienuose yra dvi skirtingos komandos – toks „Vytautas“, kokį matote jūs, ir toks, kokį mato Šeškus. Ar šiuose teiginiuose yra tiesos?
– Iš dalies – taip. Jūs čia, Europoje, žaidžiate kitokį krepšinį. Žaidimas čia lėtesnis, kiekviena ataka yra aukso vertės. Todėl jis pyksta dėl kiekvieno niuanso. O aš visada sakau – tas, kas išmeta daugiau metimų, laimi, bet tu privalai atkovoti kamuolius. Ir kitas dalykas: žaisk kiek įmanoma greičiau.
Nes mums tai būtina, mes neturime fiziškai stipraus aukštaūgio, kuris grumtųsi po krepšiu, blokuotų metimus ir darytų visa kita, tad mes privalome bėgti greičiau nei varžovai ir juos išvarginti. Todėl kamuolys skraido dideliu tempu. Mes turime daugiau metikų, nei gerai besiginančių žaidėjų, todėl turime susikaupti ties puolimu, susikurti sau kuo daugiau metimų.
Daug europiečių snaiperių yra nežmoniškai puikūs metikai. Bet čia požiūris yra kitoks – geriau įmesti 4 iš 5, nei 8 iš 16. Kodėl? Juk tu metei 50 procentų taiklumu – viskas gerai! Todėl ir stengiuosi paaiškinti, kad jei tu prametei metimą, tai dar nereiškia, kad tas metimas buvo blogas.
O jie nepataikę nuleidžia galvas ir rankas. Tikiuosi tai perduoti jiems – tiesiog žaiskite ir supraskite, kad krepšinis yra atkarpų žaidimas. Viena komanda sužaidžia gerą atkarpą, kita komanda sužaidžia gerą atkarpą, ir ta komanda, kuri turi daugiau gerų atkarpų, dažniausiai laimi.
Tą matėm ir pirmose mūsų rungtynėse, kai vyrukai per kėlinį sumetė 49 taškus. Todėl atvykęs į komandą ir sakiau, kad jūs turbūt galite sumesti ir 200 taškų. Jei jie išlaikytų tokį pat intensyvumą visų rungtynių metu – 200, lengvai. Taip jau yra, lengva mesti, kai tu pirmauji ar atsilieki 20 taškų skirtumu. Nes tu neturi, ko prarasti, meti tritaškius ir, jei pataikai, grįžti į rungtynes.
– Tačiau norėdamas įgyvendinti šią atkarpų taktiką turbūt turėtumėte likti Prienuose dar vienam sezonui ir suformuoti tam tinkamą sudėtį?
– Taip, bet aš pirma noriu pažiūrėti, kaip baigsis šie metai. Nenoriu daryti skubotų išvadų. Kalbėti apie naują sudėtį, pastiprinimą – aš noriu, kad ši sudėtis susikauptų į šio sezono pabaigą. Ir kad jie nemąstytų, ar broliai Ballai grįš, ar negrįš, ar bus renkamas naujas kolektyvas. Spręskime tą užduotį, kuri guli prieš mūsų akis. Pasistenkime patekti į atkrintamąsias varžybas, pasistenkime neiškristi iš LKL.
Nes jei toliau pralaimėsime, tai pakenks komandos tarpusavio ryšiui. Ugdykime tuos žaidėjus, kuriuos turime, ir žiūrėkime, kas iš to išeis. Žaiskime po vienas rungtynes, nes jau dabar turime geresnę atmosferą. Šeškus dirbs geriau, nes aš jam nebedarysiu spaudimo, LaMelo vis vien kurį laiką negalės rungtyniauti, nes jo būklė ne šimtaprocentė.
Bet jis dabar išmoko rūpintis savo kūnu. Juk būdamas 16 metų tu tik nori žaisti – tau atrodo, kad nereikia jokių mankštų, nereikia jokių apšilimų, nieko nereikia. O dabar jis supranta, kad ši dalis irgi labai svarbi, nes jam pradėjo skaudėti nugarą, ir jis juda vėžlio greičiu.
Jis jaučia trūkumą, kad negali apibėgti žmonių, negali normaliai mesti, negali net normaliai pasilenkti. Jis jaučiasi kaltas, kad negali eiti į aikštę, jis galvoja, kad taip nuvilia mane, ne tiek kaip trenerį, kiek kaip tėvą. Juk mes čia atvažiavome žaisti. Turėjau jam paaiškinti, kad viskas gerai, jis tikrai manęs nenuvilia. Jis niekada nebuvo tokioje situacijoje, niekada neturėjo traumos, ir pagaliau supranta, kad turi sustiprėti.
– Paskutiniajame „Ball In The Family“ epizode mes pirmą kartą pamatėme šiame seriale rodomą Lietuvą, ir ji ten pavaizduota kaip pakankamai nuobodi šalis. Ar toks buvo jūsų šeimos pirmasis įspūdis?
– Ne, čia nėra nuobodu. Priklauso nuo to, kaip į tai pažiūrėsi. Bus nuobodu, jei nenorėsi su niekuo susipažinti, užsidarysi savo kambaryje ir su niekuo nebendrausi, nieko neišmoksi, nepažinsi kultūros.
Bus nuobodu, jei sakysi „žmogau, aš pasiilgau namų“. Kaip tu gali pasiilgti namų, kai tavo šeima čia? Šeima ir yra namai. Ir kai susirandi naujų draugų, eini valgyti į naujas vietas, tai smagu. Jie išsimiega, pailsi, visai kaip namie.
Pažiūrėk „Netflix“, eik į treniruotę, juokis, prasimėtyk ir pasiruošk rungtynėms. Rungtynių dieną man patinka matyti jų rimtus veidus, kaip jie kaupiasi, kaip kraunasi rūbus į kuprines, man tai patinka. Ir jiems patinka. Eik į aikštę, atiduok visas jėgas ir stenkis laimėti. Ir čia nėra nuobodu, nors jūs suprantate, kad mes iš Los Andželo: ryškios šviesos. Melo su savo ferariais, Gelo su lambordžiniais...
O čia viskas paprasčiau, jokių kamščių, nieko – sėdi ir važiuoji! Ten kartais net nebenori vairuoti –tau reikia nuvažiuoti 15 kilometrų ir tą darai kokias 40-50 minučių. O čia sėdi ir važiuoji, vaizdai už lango gražūs.
Nuobodulį išgalvojo tie, kas rašo. Mes nesame naktinių klubų žmonės. Mes neklausiame, kur čia kiečiausi klubai – neva mums reikia dėmesio, neva mums reikia mašinų ir viso kito.
Mes ne tokie: mes tiesiog mylim krepšinį, kaip jūs čia Lietuvoje. Jei sieki kažko, tavęs netrikdo išorinis pasaulis. Čia labai gražu, ir visiškai netiesa, kad Lietuvoje nuobodu.
Leiskite jums pasakyti, jei čia kažkas būtų blogai, mes tikrai čia neliktume. Jei Ballams čia taip blogai, tai kodėl jie čia? Todėl, kad mums čia gera. Žmonės iš išorės tai sako, nes jie nori, kad mums čia būtų blogai. Jie nori, kad mums nepasisektų. Nes aš sakiau, kad mums pasiseks.
– Jei Lietuvos turizmo departamentas paprašytų jūsų sukurti reklaminį klipą apie mūsų šalį, pavaizduojantį ją šviesiausiomis spalvomis, ką jame norėtumėte parodyti? Kokie yra didžiausi Lietuvos pranašumai?
– Didžiausi Lietuvos pranašumai... Jūs turit įspūdingą istoriją, ir tai labai gražu. Bet aš sakyčiau, kad pats geriausias dalykas – tai Lietuvos žmonės. Žmonės čia neprivalo kalbėti angliškai. Bet jie stengiasi su mumis tai daryti. Ir man patinka bandyti išmokti jūsų kalbos. Tiesiog ryte pasakyti „labas rytas“, arba „pienas“, – tai labai smagu. Aš nesu greitai besimokantis žmogus, nes man jau 50 metų, bet labai džiaugiuosi, turėdamas galimybę pažinti šį tą naujo.
Jūs esate labai svetingi, bet nedarote to apgaulingai. Jei jums kažkas nepatinka, jūs ateinate, ir tai pasakote, jūs neapkalbinėjate žmonių už jų nugaros. Man labai patinka lietuviai, man patinka, kad valgant pusryčius jie prieina ir paklausia kaip sekasi, sako, jūsų graži šeima, linki sėkmės vaikams. Net jei jie nemoka angliškai, jie spaudžia mano ranką ir šypsosi. Mums labai pasisekė, kad šitoje šaltoje pasaulio dalyje mus pasitiko tokie šilti ir nuoširdūs žmonės.
Jūs bendraujate šiltai ir nieko už tai neprašote, nesitikite. Jei nori sutikti tikrų ir neveidmainiškų žmonių, Lietuvoje tokių pilna. Čia nėra pompastikos, o Los Andžele visi varžosi, kas turi daugiausiai papuošalų, daugiausiai apsaugininkų, „kiečiausias“ mašinas. Jūsų mentalitetas, atrodo, kitoks. Viskas čia kitaip, man tai patinka.
– Būdamas Lietuvoje apsilankėte ir Kauno „Žalgirio“ Eurolygos rungtynėse.
– Taip! Nepakartojama! Aš niekada nežinojau, kad čia yra tokio dydžio arena, turbūt niekas nežinojo. Ir man iš karto kai kas krito į akis. Pavyzdžiui, paimkime palyginimui Lonzo namų areną – „Lakers“, „Staples Center“. Aš sėdžiu pirmoje eilėje, ir pro mane praeina kokie 20-30 žmonių. Su telefonais, su viskuo, kai kurie nori nusifotografuoti, o rungtynės vyksta. Aš noriu stebėti savo sūnų, o visi kiti nori pasirodyti, su kokiais rūbais jie atėjo, kokius telefonus jie turi. O žaidimas vyksta sau.
„Žalgiris“? Po galais, nė vienos tuščios vietos arenoje. Ir visi stebi susikaupę. Apsidairiau, galvoju, kas nors vis tiek turėtų būti sulindęs į telefoną. Nė vieno žmogaus. Visi stebi krepšinį, visi palaiko saviškius.
Los Andžele visada net ir brangiausiame sektoriuje bus 30-40 laisvų vietų. Kai prasidėjo rungtynės Kaune, aš bandžiau pamatyti bent vieną tuščią kėdę – nė vienos. Niekas net neina į tualetą, niekas neužsiima telefonais, nieko. Jūs labai rimtai žiūrite į krepšinį, nepraleidžiate nė vienos smulkmenos. Tai buvo nepamirštama, visa arena susikaupusi stebi aikštę. Ir žmonės čia sako, kad jūs turit religiją ir krepšinį?
– Kad krepšinis yra antroji religija, taip.
– O, tai tiesa. Tai iš tikrųjų tiesa. Nes kaip sakiau, JAV daugumoje rungtynių visi truputį pastebi žaidimą, o tada eina pasirodyti kokie jie gražūs, nusipirkti alaus, pabendrauti. O pas jus visi nenuleidžia akių, nė akimirkai. Tai iš tiesų nuostabu.
– Paminėjote „Staples Center“, kur jūsų sūnus Lonzo žaidžia debiutinį NBA sezoną. Jis sulaukė nemažai kritikos dėl savo pataikymo procento ir ne ką mažiau komplimentų dėl savo aikštės matymo ir žaidimo kūrimo sugebėjimo. Kokį įspūdį jums palieka debiutinis jo sezonas?
– Man jo debiutas atrodo geras. Žmonės šneka apie spaudimą, bet krepšinyje nėra jokio spaudimo. Jis jaunas, jis žaidžia savo mylimą žaidimą ir uždirba milijonus dolerių, kur čia spaudimas? Aš irgi norėčiau tokio spaudimo. Kur pabėgioji po aikštę ir eini nusipirkti bet ko, ko širdis geidžia. Čia nėra jokios įtampos, tai pramoga.
Didžiausia jo problema yra ta, kad jis visada žaisdavo visas rungtynes. Mokykloje jis žaidė be keitimų. Universitete – be keitimų. Nebent jei rezultatas tapdavo triuškinamu. Dabar? Žaisk 5 minutes, sėsk, sėdėk 10 minučių, dabar grįžk dar penkioms, sėsk dar dvylikai, o dabar ketvirtam kėliny laimėk mums rungtynes.
Tai tarsi važiuok 160 km/h, stok, vėl važiuok, vėl sustok. Todėl jis pradėjo gauti traumas. Dabar žmonės sako, kad jis yra linkęs traumuotis. Tai nustokite jį traumuoti. Duokite jam žaisti ketvirtame kėlinyje 12 minučių, jis įsibėgės ir skins jums pergales. Tą aš jiems ir sakiau, bet jie sako „o, jis pavargs“. Aš jam iškėliau tikslą – patek į atkrintamąsias varžybas ir laimėk 50 rungtynių. Tu turi turėti tikslą pradėdamas sezoną. Ir jis to ir siekė, iškovoti 50 pergalių. Dabar jam to padaryti nepavyks, jis praleido per daug rungtynių.
Bet dabar komanda juo tiki ir sako, kad jis gali padėti jiems laimėti. Jie juo pagaliau patikėjo. Dėl jo pataikymo, aš niekada nesijaudinau dėl tų procentų. Jis su tuo susitvarkys. Visą sezoną nuo pradžios jam tą kartojau. Lonzo yra toks pats žaidėjas, koks visada buvo su manimi. Žmonės sako „o, dabar jis žaidžia geriau, dabar jis geriau daro šitą ar aną“. Jis visada žaidė taip pat.
– Jo laukia dar vienas iššūkis. „Lakers“ atliko mainus, po kurių į komandą atvyko Isaiah Thomasas ir Channingas Frye. Ar gali Lonzo ir Isaiah žaisti kartu? Būdami nuo kamuolio kontrolės priklausomais žaidėjais, ar jie gali būti efektyvūs rungtyniaudami greta vienas kito?
– Klausykite. Lonzo stiprus ne dėl metimų, ne dėl atkovotų kamuolių ir ne dėl aikštės matymo. Jis žino, kaip laimėti. Todėl jis gali žaisti su bet kuo. Bet svarbiausias jo bruožas yra tas, kad jis komandos draugus padaro geresniais.
Sklinda kalbos, kad LeBronas atvyks į „Lakers“. Ir aš sakau, kad Lonzo padarys jį geresniu krepšininku. Žmonės manęs klausia, kaip jis gali padaryti LeBroną dar geresniu? Paprastai, LeBronas mestų lengvesnius metimus. Lonzo įmestų jam kamuolį į baudos aikštelę, jis atiduotų jam perdavimus atakos pradžioje. Tai yra tai, ką Lonzo daro, jis padeda komandos draugams tapti geresniais.
Kai mes atvykom į „Chino Hills“ vidurinę, jie buvo tragiška komanda. Prieš išvykdamas iš ten jis juos pavertė šalies čempionais. Sezone prieš jam atvykstant į UCLA jų rezultatas buvo 15-17, niekas net nekalbėjo apie UCLA. Atvyko vienam sezonui, ir jie pradėjo išparduoti visus bilietus į areną. „Lakers“ pernai buvo siaubingi. Niekas nenorėjo atvykti žaisti už „Lakers“! Bet dabar LeBronas sako, kad gali atvykti į Los Andželą. To jis nesakė, kol ten nebuvo Lonzo.
Tad kai sakau žmonėms, kad LeBronas žais už „Lakers“ tik todėl, kad ten žaidžia Lonzo, žmonės žiūri į mane kaip į beprotį. Bet tai tiesa. Lonzo yra jaunas ir dalinasi kamuoliu, LeBronas atvyksta, nes „Lakers“ turi Lonzo. Pernai jis nekalbėjo apie tokią galimybę, niekas apie ją nekalbėjo. Yra kaip yra, net ir žaidėjai, kurie nemėgsta Lonzo, atsidūrę su juo vienoje komandoje jį pamilsta.
Dabar visa žiniasklaida rašo tuos negatyvius dalykus apie mane. Jokio skirtumo, Lonzo yra nuostabus krepšininkas, tai jo nesustabdys.
Visai kaip ir aš, aš juk vienas geriausių pasaulio krepšininkų, nors net nežaidžiu krepšinio. Jie mane lygina su Michaelu Jordanu, jie manęs klausia, LaVarai, ar tu įveiktum Jordaną vienas prieš vieną? Taip, kalbėkit apie tai, vienas prieš vieną aš jį pribaigčiau. Jam dabar 54-eri, ar ne? Jis rūko cigarus...
– 55-eri.
– 55-eri! Oi, tada aš jį tikrai sutraiškyčiau. Paskambinsiu jam dabar pat. Surengsime rungtynes čia, Lietuvoje, nes visi čia palaikytų mane.
– Lonzo repo koncerto metu?
– O, taip.
– LaVaras ir Jordanas, vienas prieš vieną?
– Taip, tikrai reikėtų tai suorganizuoti. Bet MJ nenorėtų važiuoti čia, į mano miesto pusę.
– Tai būtų tikra pramoga.
– Taip, tai būtų tikra pramoga. Kaip sakiau, jis geriausias visų laikų žaidėjas ir visi nori jį įveikti, tai gerai. Savo berniukams kartojau nuo vaikystės – kažkas privalo būti geresnis už Jordaną, kodėl ne jūs? Jūs jau turite geresnę pradžią.
– Ateinančią vasarą „Lakers“ turės daug vietos algų biudžete. Kokios jūsų prognozės dėl klubo sėkmės laisvųjų agentų rinkoje?
– O, aš jums sakau, LeBronas atvyksta. Jei LeBronas, geriausias šiuo metu pasaulio krepšininkas, žais su mano sūnumi, ir prie jų prisijungs Gelo? O, mes būsime labai geri. Iš verslo pusės, visi klausia kaip LaVaras žino, kad LeBronas žais už „Lakers“?
Todėl, kad jis verslininkas. Jis jau pasiekė viską Klivlande. Jei jis laimės dar penkis titulus Klivlande, kam tai rūpi. Jis jau laimėjo vieną savo miestui. Jis pralaimėjo per daug finalų, kad būtų laikomas geresniu už Jordaną. Vienintelis būdas pralenkti MJ yra laimėti titulus visur, kur tu žaidei. Jis tapo čempionu Majamyje, grįžo į Klivlandą, tapo čempionu Klivlande, persikėlęs į „Lakers“, trečią komandą, jis turėtų laimėti titulą ir ten. Tada jis būtų geresnis už Jordaną.
Ką jis nori daryti baigęs karjerą? Jis nori būti pramogų versle? Netikiu, kad jis tai darytų Klivlande. Niekas ten nevažiuos. Jei atvyksi į Los Andželą ir ten įsikursi, sutarsi su reikiamais žmonėmis, su produkcijos kompanijomis... Visa tai yra Los Andžele. Ir jei tu šitiek laiko pragyvenai Klivlande, šaltame klimate... Ar tu nemanai, kad jis nori pajusti šiltą smėlį po savo kojų pirštais gruodžio mėnesį?
Todėl visi seni žmonės kraustosi į Floridą ir Kaliforniją, nes ten šilta, tropinis klimatas.
– Grįžtant prie NBA, daug lygos vyriausiųjų trenerių sureagavo į jūsų išsakytą kritiką „Lakers“ strategui Luke'ui Waltonui. Jūs esate toli Lietuvoje, bet kodėl visi vis tiek reaguoja į jūsų išsakytus žodžius?
– Nes aš sakau tai, ko niekas negali pasakyti. Turiu omenyje, man nereikia niekam pasiaiškinti ar atsakyti, todėl aš galiu sakyti visiškai viską, ką noriu. Ir aš turiu savo prekinį ženklą, todėl jie manęs klausosi. Kol aš nepasakau ko nors panašaus, tol „Lakers“ nepradeda rinkti pergalių. Nes jie tiesiog pralaimi, jie sukasi vietoje. Ir požiūris buvo toks, kad jie jauni, jie dar išsiaiškins savo problemas, bet aš sakiau pala pala, Luke'ai Waltonai, tu irgi jaunas. Tu turi išsiaiškinti, kodėl vyksta šitie dalykai. Ir tai neliečia mano sūnaus.
Visi supyko išgirdę, ką aš pasakiau apie trenerį, nes tai buvo tiesa. Ir man atsakė visi – Steve'as Kerras, Rickas Carlisle'as... Kodėl jie nieko nesakė apie kitus atleistus trenerius? Earlą Watsoną? Tą bičą iš Memfio? (Davidas Fizdale'as – DELFI past.) Jasoną Kiddą? Niekas nė nešnipštelėjo, bet kai LaVaras kažką pasakė, visi staiga pradėjo neva palaikyti vieną iš savų.
Ei, būkime teisingi. Kerras mane pavadino NBA Kardašianu. Aš ne Kardašianas, jos gi merginos. Aš turiu tris sūnus.
Bet tada aš nusprendžiau leisti sau pažaisti ir atsakiau, kad jis yra NBA trenerių „Milli Vanilli“. Dabar jį taip vadins visą jo gyvenimą. Jūs žinot Milli Vanilli? Tą bičą, kuris apsimesdavo, kad dainuoja? Jis lygiai taip pat apsimeta treneriu. Tu turi geriausią komandą, ką tu ten tokio treniruoji? Tai dabar jie jo paklausė apie „Milli Vanilli“ komentarą ir žinot ką jis atsakė? „O, neklauskite manęs apie tai, kalbėkime tik apie krepšinį“.
Tai kodėl tai nebuvo tik apie krepšinį nuo pat pradžių? Kodėl tau reikėjo mane pavadint Kardašianu? Ir mane erzina, kai jie galvoja, kad Lonzo man gali pasakyti „ei, tėti, nebekalbėk, nusiramink“. Jie sako, kad Lonzo nėra savarankiškas, nes negali to pasakyti savo tėčiui.
Bet visi tie reporteriai, kurie iš jų yra savarankiški? Nė vienas iš jų negali turėti savo nuomonės, nes „bičas“ iš viršaus jiems pasako, ką jie turi kalbėti. Dabar kalbėk šitaip, nes kitaip nebeturėsi darbo. Todėl jie puola mane. Taip tiesiog yra.
Lonzo visada turėjo laisvę, aš jam niekada nesakiau „sūnau, daryk šitaip, daryk anaip“. Bet aš visada jį sukritikuosiu, jei jis pasielgs blogai. Nenoriu stovėti jam už nugaros, bet privalau jį palaikyti.
– Ir pabaigai, kuri komanda pirmiau taps čempione – „Lakers“ ar „Vytautas“?
– „Vytautas“. Du Ballai geriau negu vienas.
