Nenuostabu, kad viena G. Petronytės svajonių - matyti pilnas sirgalių tribūnas vykstant dailiosios lyties atstovių krepšinio rungtynėms.
Pateikiame Kauno krepšinio mėgėjų lygos (KMKL) interviu su viena geriausių šalies krepšininkių Gintare Petronyte.
- Gintare, kaip sekasi Jums šiuo metu, papasakokite kokiomis nuotaikomis gyvenate?
- Dabar pradėjau naują sezoną Turkijoje, “Galatasaray“ klube. Po truputį apsiprantu naujoje vietoje ir naujoje komandoje. Sąlygos puikios ir esu optimistiškai nusiteikusi naujam sezonui.
- Šįmet iš Graikijos persikėlėte į „Galatasaray“ klubą. Kaip pakrypo Jūsų kelias link Turkijos?
- Praeitą sezoną su “Athinaikos” klubu laimėjome viską ką galėjome ir galvojome, kad kitą sezoną su ta pačia komanda sieksim naujų tikslų Eurolygoje. Bet dėl klubo finansinės padėties komanda lieka FIBA taurės varžybose, o aš noriu jėgas išbandyti aukštesniame lygyje, todėl pasirinkau “Galatasaray” komandą, kuri rodė didelį susidomėjimą manimi.
- Galbūt patinka šilti kraštai?
- Nesirenku komandos pagal oro sąlygas (juokiasi). Tiesiog taip susiklosto aplinkybės. Žinau, kad Rusijoje žaisti tikrai nenorėčiau.
- Esate žaidusi Lietuvoje, Graikijoje, šįmet žaisite Turkijoje. Kuo skiriasi šių šalių krepšinio „virtuvė“, ar pastebite kokių nors išskirtinumų?
- Žinoma, kad skirtumų yra visur. Pastebėjau, kad Graikijoje ir Turkijoje žaidžiama daugiau jėgos krepšinis, žaidėjos yra žymiai stipresnės fiziškai. Man asmeniškai labiau priimtinesnis lietuviškas krepšinis, taip pat man visada bus maloniausia žaisti už Lietuvą.
- Kada supratote, jog krepšinis Jums gyvenime bus kur kas daugiau nei hobis?
- Turbūt, kai pirmą kartą patekau į rinktinę ir tais pačiais metais atvažiavau į olimpinį sporto centrą.
- Kada ir kaip atsidūrėte profesionaliame krepšinyje?
- Mano abu tėvai stipriai susiję su šia sporto šaka, taip ir pastūmėjo mane į pirmąsias treniruotes. Pirmoji trenerė Birutė Jankauskienė nuo pirmų dienų matė, kad aš galiu daug pasiekti ir jos dėka tikrai nuėjau toli. Esu labai dėkinga už tai.
- Ar malonu būti krepšininke? Ar sulaukiate kaip moteris dėl to daugiau dėmesio?
- Man tikrai malonu, nes tai yra kartu ir darbas, ir malonumas. Na taip, kartais pastebiu kai praeidami žmonės sako: "žiūrėk, krepšininkė eina" (šypsosi).
- Dėmesys krepšininkėms skiriasi seniau išvardintose šalyse?
- Taip, Turkijoje ir Graikijoje moterų krepšinis populiaresnis, komandas palaiko daugiau sirgalių. Mano svajonė, jog ir Lietuvoje atsigautų moterų krepšinis ir kad žmonės labiau tuo domėtųsi.
- Koks dabar Jūsų asmeniškai didžiausias tikslas krepšinyje?
- Tobulėti, eiti pirmyn bei mokytis iš patyrusių žaidėjų. Taip pat su Lietuvos rinktine patekti į olimpiadą. Ir dar, kad atsirastų gerų rėmėjų ir sukurtų stiprią Lietuvos komandą, kuri žaistų Eurolygos turnyre, kad joje surinktų visas geriausias lietuves krepšininkes.
- Mėgiamiausias Jūsų krepšinio marškinėlių numeris ir kodėl?
- „13”. Nuo pat mažų dienų rinkdavausi šį numerį. Jis pats mieliausias.
- Jūsų maloniausias prisiminimas apie krepšinį šiai dienai...
- Turbūt maloniausia prisiminti, kaip pirmą kartą žaisdamos su jaunučių rinktine „B” divizione laimėjome pirmą vietą.
- Vyrai krepšininkai prieš varžybas turi įvairių prietarų, o Jūs ar turite jų?
- Ne, aš prietarų neturiu.
- Gal turite kokią nors juokingą, kuriozišką istoriją iš krepšinio aikštelės?
- Vieną kartą per rungtynes esu pametusi batą (juokiasi).
