Lietuvos rinktinė užbaigė pirmą pasirengimo Europos čempionatui, birželio 15-30 d. vyksiančiam Prancūzijoje, etapą.
10 dienų Palangoje stovyklavusios krepšininkės ketvirtadienį rinkosi Vilniaus oro uoste, iš kurio išskrido į kontrolinį turnyrą Lenkijoje.
Rungtynės su Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos nacionalinėmis komandomis treneriui Algirdui Paulauskui pasitarnaus kaip bandymų poligonas, kuriame bus tikrinamos jaunųjų komandos žaidėjų galimybės. Todėl labiau patyrusių Gintarės Petronytės, Ivetos Šalkauskės, Kristinos Vengrytės ir Rasos Žemantauskaitės-Matlašaitienės specialistas į Lenkiją nusprendė nė nesivežti.
Draugiškose rungtynėse treneriai turės rasti sprendimų, kaip bent iš dalies kompensuoti trijų rinktinės banginių – Sandros Linkevičienės, Eglės Šulčiūtės ir Aušros Bimbaitės – netektį. Visos jos dėl įvairių priežasčių Europos čempionate nerungtyniaus, iš komandos anksčiau pasitraukė ir veteranės Rima Valentienė bei Agnė Abromaitė.
„Nenoriu mūsų komandos nuvertinti, bet nesame stipriausios sudėties“, – nuo realybės nesislapstė G. Paugaitė.
Krepšininkė atvirauja: kai smarkiai atjaunėjusi komanda pradėjo treniruotis salėje, chaoso netrūko. Bet Prancūzijos arenas kaip savo penkis pirštus pažįstanti lietuvė, dvejus metus žaidusi Mondevilio USO klube, o kitame sezone atstovausianti Šarlevilio-Mezjero ASPTT ekipai, mano, kad entuziastingai nusiteikusios Lietuvos rinktinės laidoti per anksti nevertėtų.
– Europos čempionatą pradėsite vienoje grupėje su baltarusėmis. Ar verta pernelyg atskleisti savo kortas draugiškose rungtynėse? – prieš išvyką į turnyrą Lenkijoje DELFI pasiteiravo G. Paugaitės
– Čia jau treneris nuspręs, bet šiaip jis mėgsta pasakyti, kad to ar ano derinio dabar nedarykime. Šiaip ar taip, nuo baltarusių trenerio Rimanto Grigo sunku bus kažką nuslėpti, nes jie su A. Paulausku anksčiau dirbo kartu Jekaterinburgo UGMK klube.
– Nepaisant jauno amžiaus, esate viena labiausiai patyrusių rinktinės žaidėjų. Galite įvertinti šios komandos pajėgumą?
– Nenoriu mūsų komandos nuvertinti, bet nesame stipriausios sudėties. Tikiuosi, mus į priekį varys faktas, kad iš mūsų nieko daug nesitikima. Dažnai atsiduriu tokiose ekipose, ir jos daug pasiekia, o kai lūkesčiai būna dideli, dažniausiai juos nuviliame. Bet tikrai esame jaunos ir ne didžiausio pajėgumo.
– Ypač „žalios“ rinktinės gynėjos. Ar įmanoma bent pridengti šią silpną vietą?
– Visą laiką ta problema su gynėjomis buvo, ir vyrų rinktinėje ji yra. Žaisime su tuo, ką turime. Reikia augintis tas žaidėjas, iš nieko jos neatsiras.
– Pasitenkintumėte patekimu į antrą Europos čempionato etapą?
– Mūsų grupė (be baltarusių joje dar žais slovakės ir kroatės – DELFI) neturi lyderių, bet yra gana stipri. Jei išeisime iš grupės, bus labai gerai, bet tuo aš kažkodėl net neabejoju. O paskui galbūt pataikysime ant silpnesnio pogrupio komandų ir eisime toliau. Mums iškeltas tikslas užimti mažiausiai penktą vietą. Darysime, ką galime. Mūsų komandoje – kartų kaita, bet kitose rinktinėse galbūt ji irgi vyksta. Pavyzdžiui, visos prancūzės į čempionatą tikrai nesuvažiuos, daug jų pasitraukė. Juk komandos žaidimas priklauso nuo to, kokios krepšininkės į ją susirinko. Jei su mumis važiuotų Sandra, Bimba, Eglė, į mus irgi visai kitaip žiūrėtų.
– Žaidimo laiku ankstesniais metais dalindavotės su E. Šulčiūte. Susidorosite su dviguba atsakomybe, kai Eglės nebus?
– Mano pozicijoje dabar pažaidžia Iveta Šalkauskė, nesu visai viena. O atsakomybės aš nebijau, man gerai daug žaisti. Nepasakyčiau, kad Europos čempionatas man būtų proga parodyti save, nes kontraktą kitam sezonui jau turiu. Noriu tik patobulinti tuos savo žaidimo elementus, kuriuos moku prasčiau, pavyzdžiui, puolimą atsisukus veidu į krepšį. Klube dažnai neleidžia bandyti savęs nepatogiose situacijose, o čia gali tai daryti.
– Kodėl nusprendėte pakeisti klubą Prancūzijoje?
– Nebenorėjau likti toje pačioje komandoje, nes atleido trenerį, kai kurios žaidėjos nutraukė kontraktus ir išvažiavo. Ekipoje liks tik jaunimas. Todėl ieškojau kažko geriau, norėjau palipti laipteliu aukčiau. Nepavyko, Šarlevilio-Mezjero klubas – panašaus lygio. Tiesiog bijojau rizikuoti, o jie man skyrė prioritetą, nusipirko pačią pirmą ir daug iš manęs tikisi. Aš labiau noriu važiuoti ten, kur manęs laukia, o ten, kur įkiša agentai.
– Vis dėlto galbūt vertėjo surizikuoti ir palaukti, kokie pasiūlymai ateis po Europos čempionato?
– Dabar nelabai kas važiuoja į tuos čempionatus. Treneriai sako, kad nėra tikslo. Rinka – jau atidaryta, perėjimai vyksta. Nebent Turkijos klubai vėlai pasirašo kontraktus. Bet jei lauksi turkų, gali likti be nieko. Aš nelinkusi rizikuoti, be to, per krizę Prancūzijoje saugu, nereikia jaudintis dėl pinigų.
– Jūsų širdies draugas, fizinio pasirengimo treneris Martynas Jurgilas keliaus kartu su jumis į naują miestą?
– Nebe širdies draugas – jau sužadėtinis (rodo žiedą ant piršto – DELFI). Pažiūrėsime, jei jis ras gerą darbą, pakentėsime ir pabūsime atskirai, jeigu ne – jis važiuos su manimi ir ieškos aplinkui kokių nors darbelių.
– Būsimos šeimos galva esate jūs?
– Nepasakyčiau (juokiasi – DELFI). Martynas irgi turi pakankamai darbų, važinėja po visą Prancūziją. Dar ir su manimi individualiai dirba, labai man padeda.
