Apie Š. Jasikevičiaus debiutą trenerio pareigose G. Krapikas kol kas kalba tik hipotetiškai: 38-erių veteranas dar nepadėjo parašo ant naujos sutarties su Lietuvos čempionų klubu, nors žodinį sutikimą, neoficialiomis žiniomis, jau yra davęs.
„Turiu „Žalgirio“ vadovų nurodymą kol kas šitos situacijos nekomentuoti, nes ji dar nėra įvykęs faktas“, – DELFI paaiškino G. Krapikas.
Tačiau 53-ejų specialistas gali daug papasakoti apie tai, kaip žaidėjo uniforma persiuvama į trenerio kostiumą. Tiesa, paties G. Krapiko atveju ši metamorfozė prieš penkiolika metų įvyko patylomis – buvęs ilgametis žalgirietis su trenerio pareigomis pirmą kartą pažindinosi kukliame Vokietijos regioninės lygos „Iserlohn“ klube.
Jei Š. Jasikevičius nepersigalvos ir kitą sezoną talkins G. Krapikui „Žalgirio“ trenerių štabe, ketverių olimpinių žaidynių dalyvis neabejotinai atsidurs visuotiniame dėmesio centre.
Kaip vienas geriausių šio amžiaus Europos įžaidėjų susidoros su naujomis užduotimis?
„Nieko nenoriu pasakyti, bet praktika rodo, kad geras žaidėjas labai retai tampa geru treneriu. Tikėsimės, kad Šarui bus kitaip nei daugeliui“, – paklaustas apie Š. Jasikevičių, atsargus buvo trenerio keliu taip ir nepasukęs Arvydas Sabonis.
G. Krapikas dvejonių turi mažiau, bet nuogąstauja, kad pirmas sezonas naujame amplua Š. Jasikevičiui bus ypač sudėtingas.
„Aš manau, kad jis bus labai geras treneris. Tik persilaužti reikės ir jam, nes tai bus absoliučiai kitas darbas. Treneris – ne žaidėjas, jis nebūna aikštėje ir daug ko negali kontroliuoti. Šarūnui tai ypač aktualu, nes būtent jis būdavo tas, kuris valdo situaciją. Ir priklausomai nuo to, kaip jam tai pavykdavo, atitinkamas kartais būdavo rungtynių rezultatas. O nuo šoninės linijos Šarūnas daug ko negalės daryti. Įsivaizduoju, kad buvus tokio lygio krepšininku, darius tai, ką darydavo aikštėje, jam bus sunku suprasti, kodėl kiti nesugeba to paties atlikti. Bet tą jis turės praeiti“, – svarstė „Žalgirio“ vyriausiasis treneris ir Lietuvos rinktinės stratego Jono Kazlausko padėjėjas.
– Kitaip tariant, Š. Jasikevičiui-treneriui reikės suvokti, kad jo auklėtiniai patys nėra jasikevičiai? – DELFI paklausė G. Krapiko
– Be abejo. Tokį atlikėją retai kur rasi.
– O tai gali būti nelengva, nes Š. Jasikevičius – maksimalistas.
– Vienareikšmiai. Kitaip nebūtų tapęs tokio lygio sportininku.
– Kaip manote, ar emocijos jam netaps kliuviniu?
– Aš galvoju, kad jei žmogus be emocijų, vadinasi, viskas jam vienodai šviečia. Svarbiausia, kad tos emocijos nelemtų rungtynių likimo. Niekas – nė teisėjai – nedraudžia būti emocingam, bet kažkur yra ribos. Kita vertus, visi treneriai turi emocijų. Tik vienas to galbūt neparodo, jo jausmus atspindi rūbinėje sulaužytas inventorius, o kitas aikštėje visas rungtynes rankomis mosikuoja, bet paskui rūbinėje neturi ką pasakyti. Esu matęs visokių trenerių.
– Š. Jasikevičius turi didelį žinių apie krepšinį bagažą. Ko dar reikia, kad treneris būtų sėkmingas?
– Ne visada užtenka tik suprasti krepšinį. Supratimas – galutinis produktas, iki kurio reikia palaipsniui prieiti. Treneris ir turi sustyguoti tą mokymo procesą, paruošti treniruočių planus ir taip toliau. Būdamas žaidėjas tiesiog ateini į treniruotę ir darai tai, ką liepia treneris. Kai pereini į kitą barikadų pusę, turi žinoti, kaip vesti treniruotes, kokius pratimus skirti. Labai svarbu atlikti tai, ką reikia, ypač kai turi jauną komandą, dar nesusiformavusius žaidėjus.
– Jūs pats buvote sukaupęs užrašų, kuomet baigėte krepšininko karjerą?
– Be abejo, be to neapsiėjau. Nežinau, ar Šarūnas irgi jų turi, nors šiais laikais tai gal ir nebūtina, yra visagalis internetas.
