- Kokios emocijos užplūdo į rinktinę sugrįžus po trejų metų pertraukos?
- Paskutinį kartą Lietuvos komandoje žaidžiau 2004 metų olimpinėse žaidynėse Atėnuose. Sugrįžęs į rinktinę jaučiuosi gerai, norisi ir vėl išbandyti savo jėgas, pasižiūrėti, kaip seksis komandai ir kaip man pavyks prie jos prisitaikyti. Jaučiu, kad rinktinėje įvyko permainų ir nors dar esame ne visi, nuotaikos labai geros, esame gerai pailsėję ir su malonumu pradėjome pasirengimą Europos čempionatui.
Noriu vėl žaisti rinktinėje. Nėra jokių neigiamų emocijų, atvirkščiai - užplūdo tik geri jausmai. Labai įdomu grįžti į rinktinę ir ginti savo šalies garbę.
Dar ne visi krepšininkai susirinko, todėl sunku kalbėti apie komandos pajėgumą. Akivaizdu, kad rinktinė kiekvienais metais jaunėja, tačiau tai - natūralus procesas.
- Ką galite pasakyti apie dabartinį kolektyvą?
- Dar nespėjome apie daug ką pašnekėti, tačiau kol kas viskas yra gerai. Treniruočių metu bendraujame labai maloniai, prisimename ankstesnius laikus, pietaujame prie vieno stalo. Tai sukuria draugišką atmosferą, teigiamą aurą ir jaučiamės tarsi vienos didelės šeimos nariai.
- Kaip manote, ar rinktinė gali būti tokia pat pajėgi kaip 2003 metais?
- Kodėl gi ne? Svarbiausia – suburti gerą kolektyvą ir siekti bendro tikslo. Lengva tikrai nebus, tačiau viskas yra įmanoma.
- Anksčiau buvo kalbama, kad Antanas Sireika rinktinėje išskirtinį dėmesį skyrė šiauliečiams, ypač Donatui Slaninai ir Mindaugui Žukauskui. Vis dėlto pastaruosius dvejus metus Jūsų rinktinėje nebuvo. Kodėl?
- Mane į rinktinę pradėjo kviesti Jonas Kazlauskas, todėl šiauliečių problemos nėra. Panašu, kad kažkam labai įstrigo ryšys tarp A.Sireikos ir šiauliečių, tačiau tikiu, kad į rinktinę buvau kviečiamas pagal objektyvius rezultatus profesionaliuose klubuose.
- 2005 metais buvo kilę nesusipratimų dėl Jūsų žaidimo rinktinėje. Kas iš tikrųjų tuomet nutiko?
- Prieš dvejus metus sezono pabaigoje man paskambino rinktinės administratorius Algis Žvirblis, su kuriuo pasikalbėjome ir viską išsiaiškinome. Sutarėme, kad man būtų naudinga vieną vasarą pailsėti. Jis suprato, dėl ko priėmiau tokį sprendimą ir viskas buvo gerai. Suplanavau atostogas, o vasaros viduryje spauda susigriebė, kad manęs nėra rinktinės sąrašuose.
Su manimi niekas daugiau nebuvo kalbėjęs, tačiau į naują kandidatų sąrašą jau buvau įtrauktas. Nepamenu, ar tuo metu buvau Lietuvoje, tačiau tie pareiškimai ir detektyvai buvo labai juokingi. Juk gyvename ne akmens amžiuje, kad nebūtų galimybės manęs surasti. Visi, kam reikėjo, mane rado.
Visada, atvažiuodamas į rinktinę, norėjau atstovauti savo tėvynei, o ne suinteresuotų asmenų grupei. Krepšininkai atvažiuoja ne tam, kad žaistų tam tikro trenerio vadovaujamoje komandoje ar atiduotų duoklę federacijai. Kovojame ir atiduodame jėgas dėl mūsų šalies. Esu krepšininkas, todėl į organizacinius klausimus nelabai kišuosi. Sakoma, ne tavo kiškis, ne tu ir kiškis (juokiasi). Nelendu ten, kur man nereikia. Pakvietė vienas treneris – žaidžiau jo komandoje, pakvietė kitas – žaidžiau pas kitą.
- Pradėjote treniruotis vienas pirmųjų. Ar spėjote pailsėti po sezono Lenkijos komandoje?
- Oficiali treniruočių stovykla prasidėjo liepos 15 dieną. Poilsio niekada nebūna per daug, tačiau turėjau maždaug mėnesį ir man užteko. Atostogų metu bėgiodavau krosą, mankštinausi, tačiau nenorėjau, kad pagrindinėje treniruočių stovykloje kūnas iš karto gautų didelių krūvių. Nuo liepos 9 dienos sportavau, kad atsistatyčiau ir paruoščiau kūną darbui. Manau, tai buvo labai naudinga.
- „Prokom Trefl“ kitą sezoną turi didelių planų?
- Gerai, kad komanda yra ambicinga, turi aiškius tikslus ir jų siekia. Vadovai nutarė didinti biudžetą, stiprinti ekipą bei atlikti rokiruočių trenerių štabe. Kokie tikslūs kito sezono tikslai, dar nežinau. Tačiau akivaizdu, kad klubas sieks aukštesnių tikslų nei šįmet. Be abejo, lengva nebus.
Esu patenkintas, kad rungtyniauju Sopoto komandoje. Praėjusį sezoną patekome tarp 16 pajėgiausių Eurolygos komandų bei tapome Lenkijos čempionais. Be to, buvau pripažintas naudingiausiu Lenkijos finalo serijos žaidėju. Man sezonas buvo išties geras.
- Ar pramokote lenkų kalbos?
- Šiek tiek pramokau. Komandos treneris kalba lenkiškai, todėl laikui bėgant pradėjau suprasti. Parduotuvėje jau be problemų susikalbu. Jeigu nemokėčiau rusų kalbos, būtų daug sunkiau, ypač su tom „pšpš“. Yra žodžių, kuriuose iš eilės penkios priebalsės, todėl ištarti nėra paprasta.
