Po 2009-ųjų Europos čempionato R. Butauto karjeroje netrūko naujų iššūkių ir tolimų karjeros stotelių. 2010 m. strategas trumpai vadovavo tuomet Vladimiro Romanovo valdomam Kauno „Žalgiriui“ ir tai buvo paskutiniai metai, kai kaunietis dirbo gimtoje šalyje.

Vėliau trims sezonams R. Butautas persikėlė į Latvijos sostinę, tapo Rygos VEF ekipos vyriausiuoju treneriu, po metų Latvijoje darbo pasiūlymas nubloškė į Kazachstano sostinę Astaną.

Krepšinio specialisto tarptautinę patirtį 2017-ųjų vasarą papildė darbas Libano nacionalinėje komandoje, dėl kurio R. Butautas atsisakė vyriausio trenerio posto Lietuvos jaunimo iki 20-ies metų rinktinėje. Jo vadovaujami Libano krepšininkai pernai rugpjūtį Azijos čempionate užėmė 6-ąją vietą.

Lapkričio pabaigoje R. Butautas su Libano rinktine sėkmingai pradėjo pasaulio čempionato atranką Azijos regione, sutriuškindamas Sirijos nacionalinę komandą, bet antrame mače libaniečiai nusileido Jordanijos krepšininkams.

Įstrigo olimpinių žaidynių pusfinalis su Ispanijos rinktine. Man buvo skaudesnė nesėkmė, nei rungtynės dėl bronzos medalių. Buvo proga nugalėti Ispaniją. Dabar prabėgus nemažai laiko galiu pasakyti, kad pralaimėjome ne be teisėjų „pagalbos“. Turėjome šansą pirmą kartą žaisti olimpinių žaidynių finale. Bet...
Ramūnas Butautas

Po mėnesio, prieš pat naujuosius metus, R. Butautas nurodymus jau dalino praėjusių metų LKL vicečempionams „Lietkabelio“ krepšininkams.

Strategas priėmė į pralaimėjimų liūną įklimpusio Panevėžio klubo pasiūlymą. R. Butauto vadovaujamas „Lietkabelis“ iškovojo tris pergales iš eilės, tačiau rimčiausias naujo stratego išbandymas laukia šį šeštadienį sostinėje, kur aikštėje akis į akį susitiks su geru bičiuliu, buvusiu bendražygiu Rimu Kurtinaičiu.

Pokalbis su „Lietkabelio“ treneriu vyko dar prieš paaiškėjant, kad Panevėžio komanda atsisveikino su vienu iš savo lyderių Adu Juškevičiumi, persikeliančiu į Stambulo „Galatasaray“.

Sutapo norai

– Kaip jūsų akimis pasikeitė Lietuvos krepšinio lyga nuo to laiko, kai jūs dar vadovavote Kauno „Žalgiriui“? Kuo skiriasi 2010-ųjų LKL čempionatas nuo dabartinio?, – Krepšinis.lt paklausė R. Butauto.

– Daug ir įvairių pokyčių. Lyga pakeitė įvaizdį, pakilęs komandų meistriškumas. Prieš septynerius metus buvo dvi ypač stiprios komandos, kurios nuolat patekdavo į LKL finalą.

Dabar lyderiai laimi vos keliais taškais arba favoritais vadinamos komandos priverstos pripažinti antroje turnyro lentelės pusėje ar rikiuotės dugne esančių ekipų pranašumą. Tai byloja apie pakilusį čempionato lygį.

Be to, Lietuvoje žaidžiamas modernus krepšinis, tai – didelis trenerių nuopelnas.

Išskirčiau aukštą LKL strategų profesionalumą, yra daug įdomių, talentingų krepšininkų, kurie tobulėjimui pasirinko Lietuvą, o ne užsienio klubus.

Tai yra esminiai skirtumai. Be abejo, gerą lygos įvaizdį formuoja modernios arenos, tai turėjo gerą impulsą lygos kokybei.

– Nustebote sulaukęs skambučio iš Lietkabelio? Gal dar vasarą „Lietkabelis“ siūlė prisijungti prie komandos?

– Žinote, būtų nekorektiška kalbėti kokius pasiūlymus ir kada esu gavęs. Pasakysiu trumpai, kad yra buvę skambučių anksčiau, prieš kelerius metus turėjau pasiūlymų iš kitų komandų grįžti į Lietuvą. Bet šiemet susiklostė palankios aplinkybės, sutapo mano ir „Lietkabelio“ norai ir atsiradau čia.

– Ar ilgai svarstėte „Lietkabelio“ pasiūlymą, kokie svarbiausi argumentai?

– Apsisprendžiau labai greitai: „Lietkabelis“ gera komanda, demonstruoja gerą krepšinį, yra LKL lyderių gretose. Žinojau, kad sėkmingai dirba klubo vadyba. Tai profesionalus klubas, turintis gerą areną, savus sirgalius. Apsispręsti nebuvo sunku ir sprendimą priėmiau labai greitai.

Lietuvos krepšinio federacija man buvo pasiūliusi šią poziciją, tikėjo manimi, tad palikdamas jaunimo rinktinę jaučiausi nekaip, lyg koks dezertyras, paliekantis savo draugus. Jaučiau atsakomybę prieš tuos žmones, buvau labai nepatogioje situacijoje.
Ramūnas Butautas

– Galbūt apsispręsti buvo lengviau dėl to, kad komandoje yra keli jums puikiai pažįstami veidai: rinktinėje jūs vadovavote tiek Simui Jasaičiui, tiek broliams Lavrinovičiams, su kuriais 2007 m. kartu iškovojote Europos čempionato bronzą.

– Na, į personalijų aptarimus turbūt nesileisime, reikia žiūrėti į visumą. Ne tik šie trys žaidėjai rungtyniauja aikštėje, yra visa komanda, dvylika skirtingų žaidėjų.

Kiekvienas krepšininkas turi įtakos komandai, net ir jaunas ekipos žaidėjas, kuris galbūt dažniau sėdi ant atsarginių suolelio yra toks pat svarbus komandos narys, dalyvauja treniruotėse, laukia savo progos.

– Pernai sezono pabaigoje teigėte, kad „Lietkabelis“ – didžiausias sezono netikėtumas. Ko reikia šiemet, kad Panevėžio klubas pakartotų tą rezultatą?

– Pergales visada yra sunkiau pakartoti, nei pasiekti. Keičiasi ir varžovų požiūris, galų gale sunku lyginti komandas, kurios žaidė pernai ir šiemet. Yra esminių pasikeitimų, kiti žaidėjai, naujas treneris, keitėsi kitos komandos, tad aplinkybės nebėra tokios, kurios buvo pernai.

Ko trūksta dabar „Lietkabeliui“? Kaip jau ne kartą minėjau, krepšinis yra toks žaidimas, kuriame laimi ta ekipa, kuri daugiau įmeta ir mažiau praleidžia. Norint tą pasiekti, yra labai daug faktorių, pradedant nuo žaidėjų sudėties, baigiant trenerio meistriškumu ir sėkme. Kažkokio vieno recepto nuo visų problemų negalėtų nurodyti nei vienas treneris.

– Šeštadienį laukia svarbus mūšis sostinėje su „Lietuvos rytu“, akis į akį aikštėje susitiksite su geru bičiuliu Rimu Kurtinaičiu.

– Su Rimu esame labai geri pažįstami, esame labai daug diskutavę apie krepšinį, žinome vienas kito stilių, krepšinio filosofiją. Šeštadienį kažkuo vienas kitą nustebinti bus tikrai nelengva.

Bet kovai su „Lietuvos rytu“ ruošiamės kaip kiekvienoms eilinėms rungtynėms. Kaip klostysis mačas, pamatysime šeštadienį varžovų arenoje.

Ramunas Butautas Ir Rimas Kurtinaitis

Dezertyravimo pojūtis

– Ar sunku buvo praėjusio pavasario pabaigoje atsisakyti darbo su Lietuvos jaunimo iki 20-ies metų rinktine, kurios treneriu buvote patvirtintas? Kaip jūsų karjeroje atsirado Libano rinktinė?

– Apsispręsti tikrai buvo sudėtinga. Lietuvos krepšinio federacija man buvo pasiūliusi šią poziciją, tikėjo manimi, tad palikdamas jaunimo rinktinę jaučiausi nekaip, lyg koks dezertyras, paliekantis savo draugus. Jaučiau atsakomybę prieš tuos žmones, buvau labai nepatogioje situacijoje.

Tačiau norėjau save išbandyti kitoje šalyje, kitose aplinkybėse. Juo labiau Libane krepšinis toks pat populiarus kaip ir Lietuvoje. Libano nacionalinė komanda yra viena lyderių savo regione. Tad šios aplinkybės privertė atsisakyti jaunimo rinktinės trenerio posto. Bet gal Libano krepšinio reikalų kol kas nelieskime, yra įvairių nesutvarkytų dalykų ir čia, Lietuvoje.

– Paklausiu apie pačią šalį: ar nebuvo neramu keliauti į valstybę, kuri ribojasi su karo niokojama Sirija, o nuo Libano pasienio iki griuvėsiais virtusios Sirijos sostinės Damasko vos keliasdešimt kilometrų? Kokį įspūdį Libane paliko žmonės, kultūra?

– Mes, lietuviai, gal esame apie šią šalį susidarę visai kitokį įspūdį. Įsikūręs ir apsipratęs naujoje vietoje savo šeimą į Libaną pasikviečiau be jokio nerimo ar jaudulio.

Mane Libane sutiko labai šiltai, kaip minėjau, Libane krepšinis labai populiarus. Visiškai skirtinga kultūra, kitas žmonių mentalitetas, tačiau puiki šalis, turinti gražią gamtą, gerą klimatą, įdomią architektūrą, daug istorinių paminklų, kuriuos verta aplankyti.

Žmonės labai šilti, norintys bendrauti, išsilavinę, kalba keliomis kalbomis, labai žingeidūs, daug klausinėja, visada yra pasiruošę padėti. Dar nepaminėjau puikios virtuvės!

Siūlau lietuviams aplankyti šią šalį, nes ji tikrai verta dėmesio. Atsiminimai apie Libaną lieka patys geriausi.

Libano krepšinio sirgaliai

Prisiminimų negaivina

– L. Kleiza po tragiško 2009 m. čempionato yra pasakęs, kad rinktinės krepšininkai turėjo galimybių ištaisyti savo klaidas ir tą padarė 2010 m pasaulio čempionate, kur iškovota bronza yra kartu ir jūsų ankstesnio įdirbio rezultatas. Jis apgailestavo, kad “progą ištaisyti klaidų nebeturėjote jūs”, ar priimtumėte pasiūlymą dar kartą tapti rinktinės strategu?

– Atsakysiu paprastai, šiuo metu apie tai tikrai negalvoju, nėra tokių minčių (šypsosi).

– Prisimenant rinktinės laikus, kuris mačas iki šiol neduoda ramybės ir norėtumėte pakeisti jo eigą? Gal tai Pekino olimpinių žaidynių kova dėl bronzos medalių ir pralaimėjimas Argentinai (75:87)?

– Man labiau įstrigo olimpinių žaidynių pusfinalis su Ispanijos rinktine. Tai man buvo skaudesnė nesėkmė, nei rungtynės dėl bronzos medalių. Buvo proga nugalėti Ispaniją. Dabar prabėgus nemažai laiko galiu pasakyti, kad pralaimėjome ne be teisėjų „pagalbos“. Turėjome šansą pirmą kartą žaisti olimpinių žaidynių finale. Bet...

Ramūnas Butautas, Šarūnas Jasikevičius

– Vasario antroje pusėje laukia daug diskusijų keliantys pasaulio čempionato atrankos „langai“, kokia jūsų nuomonė apie naują FIBA sistemą ir konfliktą su Eurolyga dėl rungtynių tvarkaraščių?

– Aš – treneris, kaip kareivis, kuris gauna įsakymą ir turi jį vykdyti. Ne man kvestionuoti FIBA sprendimus. Bet galiu pasakyti tvirtą savo nuomonę: svarbiausiuose turnyruose turi dalyvauti stipriausios komandos ir geriausi žaidėjai. Jei tokia galimybė yra atimama, kažkas yra netvarkoje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Krepsinis.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (9)