Nors jis krepšinio karjerą baigė dar 2009 metais, tačiau iki šiol krepšinio sirgaliai puikiai pamena „Stepu“ vadinamo 216 cm ūgio ilgomis rankomis krepšininko metimus kabliu.
Netrumpame pokalbyje E. Žukauskas prisiminė įspūdingas pergales, smagius nuotykius, įsimintiniausius krepšinio karjeros etapus ir pasidalino mintimis apie dabartinį asmeninį gyvenimą bei veiklas.
– Eurelijau, Jums šiandien sukanka 50 metų. Ar mintyse susitaikėte su mintimi, kad jau nugyventa pusę amžiaus?
– Jei atvirai, tikrai nesijaučiu 50-mečiu. Gal daugiausiai kokių 35-erių. Nesuprantu, ar čia krepšinis taip veikia, kad mes, krepšininkai, taip ilgai išliekame jėgų žydėjime ir iš išvaizdos pernelyg nesikeičiame. Nežinau, kodėl mes, krepšininkai, tokie gražūs? (šypsosi – autor. past.).
– Kaip ruošiatės paminėti šią sukaktį?
– Savo gimtadienių pernelyg nesureikšminu, tačiau 50-metį ruošiuosi paminėti. Pakviečiau draugus, pažaisime tenisą, bus ir didžėjus, ir gruzinų virtuvės maisto. Noriu atšvęsti tikrą gimimo dieną, o nelaukti savaitgalio. Reikia švęsti tikrą gimimo dieną, o ne kažkada po kelių dienų.
Šaras analizuodavo net naktimis
– Ar kada susimąstėte ir bandėte skaičiuoti, kiek per gyvenimą esate šventęs įvairiausių pergalių. Juk Lietuvos rinktinės marškinėlius vilkėjote beveik dešimtmetį (nuo 1995 iki 2004 metų) ir galite pasigirti prestižine medalių kolekcija – 1996 metais Atlantoje ir 2000 metais Sidnėjuje iškovojote olimpinę bronzą, o 2003 m. Stokholme tapote ir Europos čempionu, o kur dar 1999 metų Eurolygos nugalėtojo trofėjus ir kitos pergalės klubiniame krepšinyje.
– Kai atsuki laiką atgal, supranti, kad tų gerų akimirkų išties buvo daug.
Iš pradžių buvo Arvydo Sabonio era, mes mokėmės. O nuo Sidnėjaus žaidynių jau prasidėjo mūsų era, mes pajutome kraujo kvapą. Kai Šarūnas Jasikevičius metė taiklų metimą paskutinę sekundę prieš „Dream Team“ komandą, mūsų vienybė dar padidėjo.
2003 metais tapome Europos čempionais, o 2004 metais per Atėnų olimpines žaidynes ėjome jau aukštai pakėlę galvas. Na, nesupraskite klaidingai, „nepasikėlę“, bet pasitikėjome vienas kitu, jautėme ritmą ir savo jėgą.
Ir neįvyko taip, kaip sakė Mindaugas Lekerauskas: „Aš Sabonį pakeisiu, o kas mane pakeis?“ (juokiasi. aut. past.). Pakeitėme ir M. Lekerauską ir visus kitus įžymius Lietuvos krepšininkus ir gėdos tikrai nepridarėme.
Mes su Lietuvos rinktinės nariais savo laiku daug laiko praleisdavome kartu: eidavome į miestą pavalgyti, buvome užmezgę ryšį. Pasišnekėdavome: tu tą blogai padarei, tą gerai. Buvome lyg vienas kumštis, lyg viena šeima.
Dabar gal krepšininkai daugiau bendrauja socialiniuose tinkluose, o mes eidavome visur kartu. Kumščiais sumušdavome ir sakydavome: „Privalome laimėti“.
Mūsų socialiniai tinklai tuomet taip nevargino, nes jų tiesiog dar nebuvo. Pasiskambindavome ir tiek. Nejautėme tokio didelio spaudimo. Gal ir gerai buvo.
Apskritai puikiai pamenu ir vieną pirmųjų savo Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklų Druskininkuose.
Atvažiavo Arvydas Sabonis, Žydrūnas Ilgauskas, Raimondas Leikus, Virginijus Praškevičius ir Singaras Tribė.
Buvo labai gera patirtis. Tada Sabas po krepšiu darė ką nori, su juo nepasistumdydavome.
Toks buvo didžiulis noras laimėti, rinktinės žaidėjai net per treniruotes nenusileisdavo kovoje dėl kiekvieno kamuolio, dėl kiekvieno aikštės centimetro, net įvairiose rungtynėse – sprinte ar kažkur, rodydavo charakterį, kovingumą ir pabrėždavo, kad visur reikia laimėti.
– Kai 2003 metais Švedijoje su Lietuvos rinktine tapote Europos čempionais, jau tais laikais girdėjome tokių gandų, kad tai buvo labiau ne tuometinio rinktinės trenerio Antano Sireikos, o Šarūno Jasikevičiaus vadovaujama komanda. Ar yra tiesos?
– Šaras visada vadovaudavo. Jis galbūt būtų vadovavęs ir Jonui Kazlauskui, bet buvo per jaunas (juokiasi).
