Nors žalgiriečiai į savo krepšį praleido 85 taškus, jie sužaidė neblogas rungtynes. Galima teigti, jog svečiams ir sekėsi. Jie ne kartą ir ne du patakė iš itin sudėtingų padėčių. Tokie taiklūs metimai, ypač paskutinėmis atakos sekundėmis, varžovams stipriai kerta „per smegenis“ ir išbalansuoja oponentų žaidimą. O šeimininkai iš toli pramesdavo laisvi. Kokios to priežastys, galima tik spėlioti.
„Žalgirio“ gynyba nebuvo nepriekaištinga, bet jos prasta irgi negalima pavadinti. Pavyzdžiui, kauniečiai komandinėje gynyboje dažniausiai priimdavo teisingus sprendimus. Kai „Barcelona“ bandydavo žaisti pikenrolą, neretai reikėjo „Žalgiro“ krašto puolėjų pagalbos – kad šie spėtų atbėgti į baudos aikštelę. Tarkim, pirmame kėlinyje Edgaras Ulanovas elgėsi pagal visas komandinės gynybos taisykles – būdamas silpnoje aikštės pusėje (ten, kur nėra kamuolio) jis kiek atsitraukdavo nuo Strato Perperoglou, kad esant reikalui spėtų padėti komandos draugams gintis prieš pikenrolą.
Tačiau patyrę „Barcelona“ žaidėjai puikiai skaitė žalgiriečių gynybą, svečių puolime idealiai judėjo kamuolys, kuris vis buvo numetamas į aikštės kraštus. O ten dažniausiai stovi geriausi komandos snaiperiai. S. Perperoglou, gavęs akimirką laisvės, švystelėjo du tritaškius iš eilės. Tiesa, paskui graikas visiškai nutilo.
Komentuodamas rungtynes jau minėjau, kad šįkart „Žalgiris“ nepasinaudojo kai kuriomis silpnomis varžovų vietomis gynyboje, o tai juk dažnai būna Lietuvos čempionų arkliukas. Beveik nebuvo sudarytos sąlygos žaisti vienas prieš vieną tiems Kauno klubo antrosios linijos žaidėjams, kuriuos dengė Juanas Carlosas Navarro bei Carlosas Arroyo. Individualiai šie garbaus amžiaus krepšininkai ginasi silpnai, ypač J. C. Navarro. Neabejoju, kad Renaldas Seibutis ar Olivier Hanlanas kiaurai būtų „ėję“ pro „La Bombą“ ir būtų ardę Katalonijos klubo gynybą.
Kyla klausimų dėl kai kurių krepšininkų keitimų ir jų buvimo aikštėje laiko. Treneriams, aišku, matyti geriau, bet mano galva vėl kiek perlaikytas buvo Mantas Kalnietis, kuris rungtyniavo 30 minučių. Tikslą pasiekė tik vienas jo tritaškis iš šešių. Ko gero, pagrindinis „Žalgirio“ įžaidėjas atakuoja truputį per dažnai.
Atrodo, per vėlai į aikštę buvo įleistas Lukas Lekavičius – tik pačioje trečio kėlinio pabaigoje, tai yra įmestas į ugnį. Jei būtų nors trumpai pasirodęs pirmoje rungtynių dalyje, tikėtina, kad būtų davęs daugiau naudos. Kasparas Vecvagaras vėl atrodė išbalęs ir išsigandęs.
E. Ulanovas žaidė neblogai, bet aikštėje išbuvo net 35 minutes. Rungtyniaujant tiek laiko beveik neįmanoma likti šviežiam svarbiausiais mačo momentais. Galbūt R. Seibutis galėtų daugiau laiko žaisti kaip lengvasis puolėjas. Turbūt klaida buvo leisti tik aštuonias minutes pasireikšti Brockui Motumui. Australas nespėjo įsižaisti, o Siimas-Sanderis Vene stebuklų nerodė.
Palyginti su „Lietuvos ryto“ bėdomis, „Žalgirio“ problemos atrodo kaip katino ašaros. Kol kas vilniečiai žaidžia tiesiog tragiškai. Mano nuomone, kad pats kalčiausias dėl to ne treneris Marcelo Nicola, o prastas komandos komplektavimas. Tiesa, prieš sezoną maniau, kad „Lietuvos ryto“ popieriai nebus tokie prasti. Svarbiausias dalykas tas, kad Vilniaus ekipoje suburti krepšininkai, kurie beveik visi individualiai ginasi arba blogai, arba labai blogai. O ir komandinėje gynyboje dauguma pasiklysta. Neblogai ginasi tik Žygimantas Janavičius, kuris žaidžia retokai, ir Mindaugas Lukauskis. Tiesa, jis jau ne toks staigus ir greitas kaip savo geriausiais laikais.
Žinoma, treneris tai turėtų suvokti ir neversti savo auklėtinių nuolat agresyviai gintis prieš vieną nelaikant deramo atstumo nuo oponentų. Spėju, kad vilniečių situacija kiek pagerėtų, jei jie dažniau taikytų mišrią ar zoninę gynyba. Aišku, ir ją reikėtų sustyguoti.
Daugelis turbūt nesutiks, bet aš esu įsitikinęs, kad kita „Lietuvos ryto“ problema – Nicolas Laprovitolla. Taip, jis individualiai stiprus krepšininkas, gali įmesti, moka atlikti juvelyrinį perdavimą. Tačiau argentinietis žaidžia savanaudiškai ir ištisai perlaiko kamuolį. Kartais tas kamuolio perlaikymas minimalus, bet jis nuolatinis, o tai trukdo efektyviam kamuolio judėjimui puolime. Galbūt N. Laprovitolla gali pasikeisti, bet kol kas M. Nicola juo pasitiki aklai, vadinasi, patenkintas savo tėvynainio žaidimu.
„Lietuvos rytui“ labai trūksta staigaus, vikraus, aštraus antrosios linijos žaidėjo, kuris varžovų gynybą draskytų prasiveržimais, pritrauktų prie savęs du oponentus ir numetinėtų kamuolį laisviems kolegoms. Tokių žaidėjų tikrai galima rasti už prieinamą kainą.
