Gerbiamas ir mylimas
A. Jakimavičius – užkietėjęs Lietuvos patriotas. Į Tel Avivą (Izraelis), kur vyksta Senojo žemyno pirmenybių B grupės varžybos, jis skrido pasitempęs ir apsirengęs tautiniu kostiumu.
Nors daugybę būtinų organizacinių darbų nudirbantys turnyro savanoriai – ne sirgaliai, jie privalo būti neutralūs, Alfonsas kartais „užsimiršta“.
Prieš Lietuvos rinktinės rungtynes „Menora Mivtachim“ arenos koridoriais jis vaikšto pasipuošęs žaliais marškinėliais su trispalve ir savo pavarde. Juos veteranui padovanojo Lietuvos krepšinio federacija (LKF).
Pastebėjusi netvarką, savanorių vadovė paragina Alfonsą persirengti „pagal statutą“ – violetine savanorio uniforma.
Alfonsas klusniai ją velkasi. O paėjęs už kito kampo – vėl kemša atgal į krepšį.
„Niekas čia manęs labai nebars“, – Krepšinis.lt žurnalistui suokalbiškai akį merkia senjoras.
Alfonsas neklysta – ne tik jo amžius, bet ir patirtis verta pagarbos.
„Alfonsas yra vyriausias iš mūsų visų“, – patikino savanorių vadovė Tel Avive.
Ir jau ne pirmą kartą. Vyriausias A. Jakimavičius įprato būti nuo 2009 metų Europos čempionato Lenkijoje. Turnyras Tel Avive – penktasis jo sąskaitoje.
Vienas, bet nieko nebijo
„Mėgstu būti su žmonėmis. Patinka ir važiuoju“, – savo ilgą savanoriavimo istoriją paaiškino A. Jakimavičius.
Sportu jis domisi nuo vaikystės. Mat sovietmečiu A. Jakimavičius pats žaidė Lietuvos futbolo čempionate, kuriame atstovavo Ukmergės „Baldininko“ komandai.
Baigęs karjerą, per kurią nieko neuždirbo, buvo kaip gyvas sidabras. Pasak jo paties, teko imtis įvairiausio darbo: nuo inžinieriaus iki apsaugininko, nuo viešbučio iki ministerijos.
„Pensijoje buvau tik dvi savaites, nes visur tikau“ – juokėsi vėtytas ir mėtytas veteranas.
O atsiradus laisvo laiko, labiausiai traukė kelionės. Taip nuolatiniu maršrutu tapo Europos krepšinio čempionatai.
Į juos Alfonsas važiuoja vienas. Nors visiškai nemoka anglų kalbos, svetimų kraštų teigia nebijantis. Tel Avive jam prireikus pagelbėja dar keli čia dirbantys savanoriai iš Lietuvos, be to, Izraelio uostamiestyje laisvai susikalbėti galima ir rusiškai.
Galų gale, savanoriaudamas A. Jakimavičius sutiko tiek gerų žmonių, kad dėl nieko nenuogąstauja.
Pavyzdžiui, skrendant į Tel Avivą lėktuve jis susipažino su verslininku iš Lietuvos, kuris tautiniu kostiumu vilkinčiam senjorui čia pat pasišovė padengti nakvynės išlaidas. Mat pirmenybių organizatoriai savanorius tik aprengia ir pavalgydina.
O prispyrus kokiam nors reikalui Alfonsas visada gali kreiptis į aktyviausius Lietuvos rinktinės sirgalius. Nuo pat pradžių jo pareigos čempionatuose būdavo prireikus talkinti pastariesiems, o aistruoliai skolingi nelieka.
„Aš visus pažįstu, ir mane visi pažįsta. Man jie – kaip vaikai“, – sakė savanorių amžiaus rekordininkas.
Bronzos užtektų per akis
Pasibaigus grupės varžyboms Tel Avive, A. Jakimavičius keliaus namo – į atkrintamąsias čempionato varžybas Stambule (Turkija) jis nevyks.
„Man užteks ir tiek. Parvažiuosiu, nusipirksiu alaus ir sūrio, ramiai per televizorių pažiūrėsiu“, – šelmiškai šypsodamasis planavo pašnekovas.
Visada palaikydamas tautiečius, jis tikisi, kad Lietuvos rinktinė atgal į Vilnių pasuks kur kas vėliau. Nors jos žaidimas kol kas ir palieka abejonių.
„Jaučiu nerimą. Kažkas nesiklijuoja, kažkas negerai. Duok Dieve, kad susitvarkytų. Norėčiau, kad jie trečią vietą užimtų – to per akis užtektų“, – nusprendė A. Jakimavičius.
O pats Alfonsas grįžęs labiausiai norėtų tai, ką pamatė ir patyrė savanoriaudamas čempionatuose, perteikti jaunajai kartai.
„Būtų šaunu vaikščioti po mokyklas ir pasakoti, kad vyksta tokie renginiai, kad galima keliauti ir būti savanoriu. Anksčiau vis iki galo nesusiderindavome, gal pavyks dabar“, – užbaigė savanorių „patriarchas“.
