Planetos krepšinio pirmenybėse tokio atkaklaus finalo šiame amžiuje dar nebuvo.
B. Bogdanovičius pamena, kaip serbams pastarąjį kartą sekėsi kovoti dėl aukso – kadangi 2014-aisiais pats vaikėsi JAV žvaigždes, laimėjusias finalą Madride (Ispanija) triuškinančiu rezultatu 129:92.
„Bent jau šis finalas buvo įdomesnis žiūrovams, – Delfi paprašytas palyginti du pralaimėjimus paskutinėse turnyro rungtynėse, šyptelėjo B. Bogdanovičius. – Deja, kartais sėkmė atsisuka į priešingą pusę, tokie jau krepšinio dėsniai. Vis tiek didžiuojuosi vaikinais, kuriais niekas netikėjo, neprognozavo nė vietos pirmame dešimtuke. Mes sunkiai dirbome ir, manau, šį tą pasiekėme.“
Sekmadienį Maniloje jis pelnė 17 taškų, abiejose aikštės pusėse parketą arė 21 tašku pasižymėjęs Aleksa Avramovičius, vis dėlto vokiečiai rado daugiau argumentų ir laimėjo 83:77.
B. Bogdanovičiaus nuomone, laimėjo dėsningai.
„Vokiečiai – kietas riešutas, link šio titulo ėjo ne vienerius metus, puikiai žaidė, pakeliui pranoko galingus varžovus. Jie nusipelnė to, ką dabar turi“, – pripažino 31-erių Atlantos „Hawks“ gynėjas iš NBA lygos.
Atsiliepė ir medžioti pagrindinį varžovų atakų variklį Dennisą Schroderį turėjusio Ognjeno Dobričiaus trauma sužaidus vos 2 minutes.
„Jis buvo vienas geriausių mūsų gynybos specialistų turnyre, jei ne pats geriausias. Tai buvo didžiulis praradimas. Taip pat mus šiek tiek paveikė įtampa, gal ir keli teisėjų sprendimai. Kovėmės, bet esmė ta, kad vokiečiai tiesiog yra geresni. Finale sutikome nuostabią komandą, bet turėtume savimi didžiuotis.
Niekas nematė mums jokių galimybių, nebuvo nė kalbos apie tiesioginį patekimą į Paryžiaus olimpines žaidynes. Bet mes ten patekome, pelnėme medalį“, – apibendrino vidurio puolėjas Filipas Petruševas.
„Buvome labai arti galutinės pergalės, ir viskas – tik dėl komandinės dvasios mūsų rinktinėje, dėl kurios labai didžiuojuosi“, – antrino jo kolega Nikola Milutinovas.
„Šią akimirką atrodome liūdni, nes ką tik pralaimėjome finalą. Tačiau iš tiesų turime būti laimingi ir keliauti namo iškelta galva“, – nesiginčijo puolėjas Vanja Marinkovičius.
Tokios pačios nuostatos laikosi ir B. Bogdanovičius, paminėjęs kelias serbų pergales, kurios jam ypač brangios.
„Matėte, kaip šiandien rungtynėse dėl trečios vietos atrodė Kanada, kaip ji žaidė viso turnyro metu. Nugalėjome daug gerų komandų, taip pat išskirčiau Lietuvą. Viskas gerai, esu laimingas dėl mūsų komandos – tai viena geriausių kompanijų, su kokiomis tik esu dirbęs“, – vaikyti apmaudą stengėsi rezultatyviausias ekipos krepšininkas, kuriam pergalės finale atveju veikiausiai būtų nukeliavęs naudingiausio čempionato žaidėjo prizas.
Apibendrindamas visas pirmenybes, B. Bogdanovičius pabrėžė, jog kiekvienos pergalės kaina vis stiebiasi aukštyn.
„Mano nuomone, šis turnyras turėjo patikti publikai. Matome, kaip kyla krepšinio lygis. Lyginant su laikais, kai pradėjau savo karjerą, laimėti vis sunkiau ir sunkiau, nebeliko lengvų rungtynių ir nepavojingų priešininkų. Visiems kažko reikia, visi kažko siekia, nori patekti į kokią nors atranką ar tiesiog kitą etapą. Ir, aišku, visi kovoja dėl medalių. Taigi, čia labai sunku“, – užbaigė serbas.
Vokietija pasaulio čempionato finale žaidė pirmą kartą. Beje, kai 1993-iaisiais vokiečiai vienintelį kartą buvo tapę Europos čempionais, komandą treniravo ne kas kitas, o dabartinis Serbijos vairininkas Svetislavas Pešičius.
Tuo metu patiems serbams pralaimėjimu baigėsi antras planetos pirmenybių finalas iš eilės – 2014-aisiais taip pat reikėjo guostis sidabru. 1998 ir 2002 metais dusyk paeiliui jiems pavyko finišuoti ant aukščiausio nugalėtojų pakylos laiptelio.
Primename, kad bronzos medalius Maniloje pirmą kartą šalies istorijoje užsikabino Kanados rinktinė, 127:118 tuščiomis palikusi JAV pasiuntinius. Penktą vietą užėmė Latvija, šeštą – Lietuva.
