Rūta Milušauskaitė persivadino į tarpukario Prienų karinio miestelio Marytę. Susipažinimui su ekskursijos dalyviais neatsitiktinai ragaujami kontrabandiniai apelsinai, o šis veiksmas iš karto nukelia vos ne 100 metų atgal.
„Tai yra gardūs vaisiai, bet jų skonio vertė tarpukaryje buvo dešimteriopa, nes jie buvo itin reti“, – pasakoja Rūta.
Pati Rūta sako, kad tarpukario Marytės vaidmuo nesudėtingas – juk meilė, jaunystės svajonės ir polėkiai yra amžinos vertybės, kokiu laikotarpiu mes begyventume. „Skiriasi tik poskoniai ir atspalviai“, – šypteli Rūta.
Jos teigimu, kuriant Marytės vaidmenį, reikėjo įsikūnyti į meilės troškimą, kai kariuomenėje tarnaujantį mylimąjį ne bet kada pamatysi, o naujienas gaudavai tik iš paštininkės ar brangiai kainuojančio laikraščio.
„Bandžiau įsijausti į vaidmenį, todėl kaip visažinė Marytė žvaliai žingsniuoju po iki šių dienų išlikusį Prienų karinį miestelį ne tik poškindama naujienas, bet ir nepamiršdama įvertinti kitų dorybių, kvailybių ar puikybių. Nereikia daug ir persikūnyti – mes tokie patys, tik truputį kitokie“, – kalba gidė-aktorė R. Milušauskaitė.
O štai po Smalininkus ekskursijas vedantis Kaizerio pasiuntinys Arvydas Griškus net negali pasakyti, kada aktorystė prasidėjo.
„Kažkas iš aukščiau pasakė: vilkis, vaike, uniformą, suteikiu tau vachmistro vardą ir krikštiju tave Fricu. Surask bendraminčių, imkit šautuvus, gumines lazdas, antspaudus ir eikit į pasienį duonos uždirbti, – šypteli A. Griškus. – Taigi, kaip sakoma: nuo likimo ir vachmistro lazdos nepabėgsi.“
Smalininkai – amžinasis pasienis. Čia pakliuvus, pilna rimtų ir keistų nutikimų.
„Žmonių, kirtusių „Melno“ sieną ir pakliuvusių į Mažąją Lietuvą, laukia šio Rytų Prūsijos pasienio miestelio gyvenimo istorijos. Atvykus čia, nežinai, ką sutiksi, ką pamatysi, kuriam laikui tave sulaikys ir kiek kainuos išsivadavimas“, – improvizuoto pristatymo elementus žeria Arvydas.
Pasak Arvydo, pasienis – amžinas, o gyvenimas čia teka Nemunu. Keičiasi žmonės, „šmugelninkai“ pareigūnai, „ordnungai“, atsiranda naujos istorijos. Bet pasienio paslaptys išlieka ir šiais laikais:
„Jeigu rimtai, tai mes linksmai ir kitaip pristatome Rytprūsių pasienio miestelio gyvenseną, istoriją. Ją kuriame kartu su atvykusiais ir tai jau vyksta 7 metus.“
Atokvėpis ir tikro kulinarinio turizmo malonumai laukia tarp Prienų ir Smalininkų – Zyplių dvare.
„Nereikėtų pamiršti, kad ir savo šalies bei regiono kulinarinis paveldas įdomus bei be galo skanus. Tereikia jį atrasti“, – sako Zanavykų teatro aktorė, edukatorė Rima Rauktienė.
Pasak Rimos, pasakoti apie savo kraštą, papročius ir tradicijas, bendrauti, dalintis tuo, kas tikra bei išlaikyta – malonumas.
„Edukacijos Zypliuose man lobis. Nuo pat jaunystės myliu žodį ir teatrinę raišką. Žmogus turi pajusti Zanavykų kraštą, o aš, būdama tikra Zanavykijos ambasadorė, stengiuosi ją kuo plačiau bei įdomiau pristatyti ir tai darau per „ragaučių“, – pasakoja Rima Rauktienė.
Zanavykų kraštui būdingų gaminių – šaltų užkandžių, karštų patiekalų – ragavimą Rima vadina gastronominiu perlu. Čia būtinas ir nuo seno žinomas skanėstas – krosnyje kepta mėsa, įdaryta kopūsto galva. Kol svečiai mėgaujasi skonių įvairove, edukatorė Rima pasakoja apie zanavykų buitį, tautinį šio krašto drabužį, istoriją, papročius. Jei svečiai žingeidūs, tai gali užsitęsti iki 3–4 valandų. Nuo stalo nepakilsite be deserto – sviestinių sausainių, morkų saldainių ir gardžios gilių kavos.
Pati teatralizuotų ekskursijų koncepcija yra kiek nusižiūrėta iš Anglijos ar Lenkijos pilių, kur jos vyksta gan dažnai. Lietuvoje jos taip pat siūlomos Pamaryje, Pakruojyje ar Raudondvario dvare šalia Kauno.
