1. Kaunas ir Europos kultūros sostinės „Kaunas 2022“ renginiai
Vykstantiems prie jūros vilniečiams, pietų ir rytų Lietuvos gyventojams šiemet kaip niekad daug pagundų stabtelti Kaune. 2022-ųjų metų Europos kultūros sostinėje tiesiog privaloma apsilankyti bent vienoje iš trijų pasaulinio garso menininkų – W. Kentridge, M. Abramovič ar Y. Ono parodų. Tiesa, Y. Ono retrospektyvos paroda duris atvers rugsėjo mėnesį, tačiau įvadinė instaliacija „Ex it“ istorinio Lietuvos banko pastato operacijų salėje, Ukrainoje vykstančio karo šviesoje, įgauna visai kitokį atspalvį. 100 skirtingo dydžio medinių karstų su iš jų augančiais medžiais bei sklindančiu gyvosios gamtos garso įrašu – įtaigi ne tik karo pasekmių, bet ir gyvybės atsparumo metafora.
Nelengvos ir kitų dviejų menininkų pasiūlytos temos, priverčiančios susimąstyti, kaip gerai dabar gyvename Lietuvoje ir kad laisvė nėra duotybė, dėl jos reikia nuolat kovoti.
Linksmesni „Kaunas 2022“ renginiai vyksta Kauno miesto aikštėse ir gatvėse, meno parkuose. Didžiausias šalyje projektas įsiūbavo kultūrinį Kauno gyvenimą pačiose netikėčiausiose miesto vietose, kad ir Šančių mikrorajono kiemuose vyksiantis „Šančių festivalis“. Tik netingėkite pasitikrinti detalią renginių programą internete.
2. Aštuonračio muziejus
Tikru atradimų perliuku daugeliui taps privatus aštuonračio muziejus Nemakščiuose. Sutikite, rudą rodyklę prieš Kryžkalnį esate matę ne kartą, bet vis tiek nurūkdavote greitkeliu Klaipėdos link. Jei neskubėsite ir skirsite pora valandų, sužinosite kokią unikalią transporto priemonę XX a. pr. sukūrė Nemakščių bajoras Pšemislovas Neveravičius. Miestelio 620 metų jubiliejaus proga aštuonratį atkūrė Dubravos eksperimentinės miškų urėdijos mechanikas, baikeris ir kolekcionierius Leonas Tamulevičius. Jis taip pat pagamino ir modernią aštuonračio versiją, su kuria savaitgalį norinčius pavežioja po apylinkes.
Idėja atkurti aštuonratį jam gimė berenkant senovinius įrankius, senienas ir aptikus kelias aštuonračio nuotraukas. Dviejų sodybų teritoriją apimančiame muziejuje galima išvysti ir istorinio Žemaičių plento tiesimo įrankius, ir tarpukario mokyklos klasės fragmentą, ir vietinio kalvio darbo vietą, ir ugniagesių įrangai skirtą salę, ir net senovinių vaikiškų žaislų kolekciją. Labai šmaikšti ir netikėta ekspozicija pasitinka lankytojus net muziejaus tualete... Visko neišduosiu, teks užsukti patiems.
3. Svencelė ir kitokios vandens pramogos
Vos prieš keletą metų maloniu atradimu tapusi Dreverna slepia dar vieną netrukus sprogsiančią „bombą“ – Svencelės kaime augantį tikrą miestą ant vandens. Kažkada pastebėta vėją bandančių pasikinkyti pramogų entuziastų vietovė tapo jėgos aitvarų ir buriavimo centru, asketiškai įrengtu buvusiuose jūriniuose konteineriuose. Net ir nepraktikuojančiam šio gana sudėtingo ir daug fizinės ištvermės reikalaujančio sporto Svencelėje smagu paspoksoti į pakrantėje išrikiuotus spalvotus jėgos aitvarų parašiutus, o paskui jau atsisukus į marias stebėti, kaip jie „iš niekur“ pakyla į dangų, o paskui juos į orą iššoka ir patyrę jo šeimininkai. Pradedantieji murkdosi vandenyje, taip paskatindami žiūrovus pasidalyti į dvi stovyklas. Vieni, matydami jų „kančias“, dievagojasi, kad patys niekad gyvenime nebandysiantys šio užsiėmimo, kiti – priešingai – pasisemia įkvėpimo čia pat užsisakyti pamokas ir išbandyti šį „adrenalino fabriką“.
Prieš keletą metų Svencelėje prasidėjo įspūdingos statybos: suprojektuoti ir iškasti ištisi kanalai, o jų krantinėse išdygo naujo formato gyvenamieji namai – kiekvienas su savo nuosava stovėjimo vieta kateriui ar jachtai. Tai neatpažįstamai keičia buvusios kone laukinės vietovės veidą, tačiau kartu verčia pasitrinti akis, ar tikrai mes esame vis dar Lietuvoje.
4. Karklės regykla, kabančios sūpynės ir pažintinis takas
Karklė, kuri daugeliui asocijuojasi su gana triukšmingu muzikos festivaliu po atviru dangumi, iš tiesų yra labai rami gyvenvietė su unikaliu kraštovaizdžiu. Nuo kaimo kapinių ant jūros kranto prasidedanti Olando Kepurė pasitinka poilsiautojus aukštu skardžiu ir akmenuotu paplūdimiu. Nusileidus prie vandens iš plokščių akmenukų galima sudėlioti ir palikti ateinantiems poilsiautojams savo kompoziciją, o ant skardžio – pasidaryti instagraminę asmenukę ant sūpynių, už kurių – tik jūros vanduo ir beribis tolis. Apniukusią dieną patarčiau nepraeiti pro Pajūrio regioninio parko Lankytojų centro pastatą. Jame įrengtos ekspozicijos ir iškalbūs darbuotojai atskleis vietinių gyventojų, priskiriančių save lietuvninkams, genetinį kodą, susipažinsite su lietuviška vėjų rože, nelegaliais verslais, kurių čia netrūko ir ankstesniais laikais. O pats Pajūrio regioninis parkas – tai gamtinė teritorija, kurioje smagu tiesiog būti, leisti laiką, kvėpuoti į save jūros prisodrintą orą ir išvalyti pavargusią galvą nuo sunkių minčių.
5. Akmenų muziejus Mosėdyje
Dar viena vieta, kurią verta aplankyti vykstant prie Baltijos jūros – rieduliais garsėjantis Mosėdis.
1957 metais į miestelį atvykęs jaunas gydytojas Vaclovas Intas (1925–2007) į ligoninės kiemą ėmė gabenti apylinkėse rastus įdomesnius riedulius. Patį pirmąjį parsivežė dviračiu, vėliau akmenys dardėjo ligoninės arklio tempiamame vežime. Vasarą gydytojas dviračiu apvažiuodavo apylinkes, lankydavosi skaldyklose, žymėjo įdomesnius riedulius ir prašydavo, kad žiemą juos parvilktų Skuodo melioratorių technika.
Po 1962 metų miestelio gaisro gydytojui gimė idėja įkurti akmenų parką palei Bartuvos upę. Mažiesiems eksponatams įkurdinti V. Intas išsiprašė seną ir apleistą vandens malūno pastatą. 1975–1978 m. vyko malūno restauravimo darbai, o 1979 m. jame įkurtas Respublikinis unikalių akmenų muziejus, o jo direktoriumi paskirtas pats V. Intas.
Daugeliui skaitytojų bus naujiena, kad miestelio centre esanti užtvanka ir 50 ha tvenkinys su žydinčiomis vandens lelijomis – taip pat V. Into iniciatyvos rezultatas. V. Intas gabeno, daugino, sodino retus ir įdomesnius augalus. Kuriant akmenų parką, Mosėdyje jau vešėjo daugiau nei 1000 augalų rūšių, o dabar dendrologinė kolekcija siekia per 3000 augalų rūšių, iš kurių 15 itin retos ir vertingos. Tad rudeniop Mosėdžio akmenų kompozicijas papuošia itin ryškus spalvinis fonas.
Pats gydytojas nestokojo ir humoro jausmo, ir į pasaulį paleido ne vieną skambią sentenciją. „Jei nori pasaulį nustebinti, reikia išlieti upeliais sūraus prakaito, būti supergreitų apsisukimų, nesiskaityti su šūsnimis sugadintų ir ištampytų nervų, gyventi stresinėje ir infarktinėje būsenoje, nesigailėti laiko, pinigų, energijos...“ – taip savo gyvenimą apibūdino V. Intas. Tačiau sunkus darbas su akmenimis ir augalais gydytojui nebuvo alinantis – V. Intas mirė 2007 metais, sulaukęs aštuoniasdešimt dvejų metų.
