Rasti jį tikrai nesunku, kadangi vienintele asfaltuota ir ilga kaimo gatve nuvažiavus iki jos galo matosi stovintis informacinis stendas su maršruto schema. Jos detalumas kiek primena maršrutą ant lankstinuko, iki skutų sutrinto praeito pasivaikščiojimo metu, tačiau pamatęs ant medinio kuoliuko įrengtą ženklinimą, nusiraminu – gal klaidžioti dabar nereikės. Pažintinio tako maršrutas pasibaigus keliui neria į mišką ir veda miško keliuku, tačiau prieš einant norisi aplankyti „Bobos daržą“. Šis šaltinis yra Skroblaus upelio pradžia, todėl simboliška nuo čia pradėti pasivaikščiojimą to paties pavadinimo pažintiniu taku.
Vėlyvo rugpjūčio ryto rūke paskendęs „Bobos daržas“ lieka dauboje, o maršrutas, apvedęs ratu aplink šaltinį, priverčia prisiminti prieš kurį laiką čia patirtus nuotykius. Tako ženklinimas tik aptvarkytas, bet nesutvarkytas iki galo, todėl išsitraukęs telefoną su maršruto nuotrauka bandau vėl atkartoti tako atkarpą link Kapiniškių kaimo. Einu samanota miško paklote traukydamas aprasojusius voratinklius, kol pamatau už kadagių kažką judant. Iš pradžių matosi tik balta skarelė, o po to išlenda ir senolė su dviem kibiriukais voveraičių. Apie pažintinį taką nelabai ji ką žino, o štai su grybais šiandien jai pasisekė. Tik sąnarius skauda, todėl sunku grybus nešti. Be to ir kaina nukritusi – pernai gaudavo po 9 eurus už kilogramą, o šiemet po 4 moka. Kam grybai atpigo, o kam pažintinio tako maršrutas pasimetė – kiekvienam savos bėdos. Tarmiškai pacaksėjusi ji pasuko link savo sodybos Margionyse, o aš – link Kapiniškių.
Tokiu mišku ir be takų smagu eiti, bet radęs vos įžiūrimą miško keliuką nesunkiai pasiekiu kelią Varėna – Druskininkai. Dar keli šimtai metrų ir kitoje kelio pusėje vėl matau kuoliuką su ženklinimu. Čia jau mintinai žinau maršrutą, todėl sparčiai žingsniuoju per vieną ilgiausių Dzūkijos kaimų, besitęsiantį apie 4 kilometrus. Vienos sodybos jau baigia susmegti į žemę, kitos – prisikėlusios naujam gyvenimui, tačiau Kapiniškės vis dar išlaiko seno kaimo veidą. Tuo pačiu jos atrodo ir pažįstamos – name prie kelio posūkio langai uždengti prieš kelis metus matytomis užuolaidomis, o kiek toliau griūvančioje troboje kabo ta pati spyna. Žmonių čia nebėra, bet atrodo, kad kiekvienoje sodyboje vis dar gyvena kažkokia dvasia.
Net ir tas skalbimo miltelių kvapas nuo ką tik išskalbtų ir padžiautų skalbinių, dera prie dzūkiško peizažo. Šįkart Skroblaus pažintinis takas gyvesnis nei tąkart, kai miegojo žiemos miegu. Tik gyvenimas čia teka lėtai. Gal net lėčiau nei Skroblaus upelis, virš kurio poroje vietų pastatyti liepteliai, o ant jų įrengti suoliukai. Sėdi ir žiūri, kaip po tavimi teka vanduo. Atrodo kaip ne kiekvienam pasiekiama prabanga, kuria vietiniai gali mėgautis kasdien. Net ir lėtojo turizmo puoselėtojai galėtų atvažiuoti pasimokyti lėtumo, kuris čia toks tikras.
Priekyje jau matosi plati Skerdzimų pieva, tačiau kartu su ja prasideda ir nauji iššūkiai. Kitapus Skroblaus miško keliukas nebepanašus į save. Užvirtęs išvartomis, apaugęs dilgėlėmis ir pažliugęs tarsi dar viena gatvė-upė Lietuvoje, jis, mėgstantiems lengvus pasivaikščiojimus, gali tapti neįveikiama kliūtimi. Galite nepasiduoti, tačiau sportiniai bateliai gaus krikštą, kurio neturėjo, o Dzūkijos nacionalinis parkas vietoje euro už lankytojo bilietą gaus virtinę keiksmų.
Atskiras Skroblaus pažintinio tako atkarpas galima pažymėti kaip takus laukinėje gamtoje, kur miestiečiams eiti kančia. Tačiau tarsi praslinkęs lietaus debesis baigiasi ir kliūčių ruožas, o prieš akis ir vėl atsiveria geras kelias. Tik pravažiuojantis paštininkas priverčia išsukti iš kelio, o po kelių minučių jau grįžtantį tenka praleisti atgal. Ant griūvančio namo sienos vis dar kabančios pašto dėžės atrodo kaip muziejinis praeities reliktas, tačiau link jų pramintos žolės byloja, kad paštininkas šį reliktą ką tik panaudojo pagal paskirtį.
Prieš akis išnyra informacinis stendas apie Skroblaus slėnio gamtos turtus, o į Skerdzimų pievą nuveda medinių lentų takas. Neilgas ir ne pačios geriausios būklės, tačiau kitoje kelio pusėje esantis Samardotiškių (dar kitaip vadinamas Antončiko) šaltinis atrodo dar liūdniau. Jis vis dar trykšta, tačiau priėjimo prie jo nebeliko, todėl jį žyminti lentelė taip pat nuimta. Šį lankytiną objektą kartu su Kapiniškių kadagiu, Čirštų sufoziniu cirku ir Kokaus šaltiniu galima įtraukti į neišsipildžiusių vilčių sąrašą. Visi šie objektai pažymėti Skroblaus pažintinio tako stende, tačiau einant nepamatysite nei jų pačių, nei stendų apie juos.
Baltame fone nupieštas įstrižas žalias brūkšnys staiga tampa baltame kvadrate nupiešta horizontalia mėlyna linija, kuria vadovaujuosi eidamas toliau. Toldamas nuo Skerdzimų pievos kelias kyla per kalvas aukštyn, kurios yra ne kas kita kaip mišku apaugusios žemyninės kopos. Ten stovi kuoliukas ir su žaliu, ir su mėlynu ženklinimu – tikrai būtų rimtas galvosūkis jei šiuo maršrutu eičiau pirmą kartą.
Vadovautis žaliu ženklinimu ir sukti kairėn čia tiesiog negalima, kadangi visai netoli yra bene gražiausia Skroblaus pažintinio tako vieta – Bakanauskų pelkė. Link jos nuveda mėlynas maršrutas, kuriuo iki šios vietos vėliau teks grįžti atgal ir tada laikytis žalios rodyklės krypties. Bakanauskų pelkė vilioja dar ir tuo, kad joje telkšo Bakanauskų ežerėlio liekanos, kurio link per pelkę veda medinių lentų takas. Tikrai atoki vieta, tačiau pasiekęs tako gale įrengtą apžvalgos aikštelę su suoliukais esu ne vienas. Iš Druskininkų atvažiavusi senjorų pora geria kavą ir sako, jog čia yra geriausias restoranas gamtoje.
Atrodo, jog Dzūkija garsėja ne tik grybais ir uogomis, bet ir lėtojo turizmo perliukais. Nemokamais, kuriems atrasti reikia ne pinigų, o fantazijos. Skroblaus pažintinis takas tikrai turi potencialo, kuris vis dar išsibarstęs miškuose. Mintyse pasižymėjęs maršruto pusiaukelę ir atsisakęs būti pavežamas iki Margionių, patraukiu link pabaigos. Antra pažintinio tako dalis nėra tokia vaizdinga, todėl spartesniu žingsniu minu vis mažiau rasotą žolę.
Praeidamas beveik pro kiemą už nugaros palieku vieną sodybą, jau ir antra lieka šone, kai staiga pasigirsta lojimas ir link manęs pasileidžia 2 ne itin draugiškai nusiteikę šunys. Toli gražu ne pirmas kartas, kai sutinku palaidus šunis, tačiau visada greitai pasirodę šeimininkai juos sudrausmindavo. Šį kartą laukimas buvo veltui, o šunys rodydami agresiją pradėjo kelti rimtą pavojų. Apsupę, vienas iš vienos pusės, kitas iš kitos, jie tarsi matydami manyje rimtą priešą iššiepę dantis prisiartindavo pavojingai arti ir tik atsisukimas veidu juos kiek pristabdydavo. Toks nervų karas truko keliolika minučių, kol mažais žingsneliais atsitraukinėdamas kiek nutolau. Atsitraukė ir vienas šuo, tačiau kitas dar lydėjo kelis šimtus metrų vis pasivydamas ir vėl parodydamas agresiją. Jau beveik buvau susitaikęs su tuo, kad gali būti visko ir labiausiai džiaugiausi, jog ėjau vienas. O kas būtų, jei kartu ėjęs vaikas išsigandęs pasileistų bėgti?
Šiais laikais visi žino savo teises, tačiau linkę pamiršti pareigas, todėl šių augintinių šeimininkui reikėtų rimtai pagalvoti apie savo atsakomybę už galimas pasekmes. Šis atvejis galėtų būti skambutis ir valstybinės saugomų teritorijų tarnybai bei valstybės miškų urėdijai, jog rengiant ir prižiūrint pažintinius takus labiau reikia atkreipti dėmesį į tokias grėsmes. Saugumas svarbiau už pažinimą ir pažintiniam takui saugi kaimynystė tiesiog privaloma. Nesinori, jog keliaujant pažintiniais takais reikėtų pradėti nešiotis dujų balionėlį.
Galvoje sukosi minčių chaosas, todėl antra Skroblaus pažintinio tako dalis buvo daugiau statistinė. Ji tikrai nėra tokia vaizdinga, todėl maršruto dalį pro sodybą su palaidais šunimis būtų galima lengvai pakeisti kita. Praėjęs dar vieną apleistą miško kelio ruožą pasiekiau žvyruotą kelią, kuriuo takas vedė iki pat Margionių. Čia maršrutas prasukęs pro Klojimo teatrą išvedė į Šaltinio gatvę, kuri, tarsi finišo tiesioji, eina iki pat tako pabaigos. Pradėjęs eiti planavau būtinai Lietuvio liepą aplankyti, kuri taip pat pažymėta pažintinio tako maršrute, tačiau per patirtus nuotykius visai pamiršau. Nepriminė apie liepą ir jokia rodyklė ar stendas, todėl pasidairęs į Margionių kaimo sodybas pasiekiau tako pabaigą ją pamiršęs.
Mėgstu Skroblaus pažintinį taką paminėti kaip mėgstamą ir vertą dėmesio, tačiau tuo pačiu negaliu nutylėti apie laukiančius sunkumus ir galimas grėsmes. Rekomenduoju čia vykti tik nusiteikus tikram žygiui ir pasiruošus, nes lengva nebus. Maršruto ženklinimas tikrai nepakankamas ir jame norėtųsi daugiau informacijos, tačiau net ir būdamas toks jis gali nustebinti. Take yra kelios atkarpos, kurias vadinti pažintinio tako maršrutu neapsiverčia liežuvis. Jei vis tiek važiuosite, žinokite, čia jums ne pasivaikščiojimas Trenkturo maršrutais, kur rodyklėmis perkrautose trasose kas kelis kilometrus dalina gėrimus ir batonėlius. Čia 15 kilometrų maršrutas po nepagražintą Dzūkiją su tikrais offroad elementais.
