Rožių alėjos
Tam tikrą transo būseną iš karto patiri Jolitos ir Sauliaus Bugailiškių „Rožinėse erdvėse“ Kameniškio kaime netoli Alantos.
Filologijos ir verslo vadybos aukštuosius išsilavinimus įgijusi Jolita prieš 12 metų sodybos vietą rinkosi pagal kelis kriterijus: kad būtų brandžių medžių, o kitos sodybos matytųsi 300–500 metrų atstumu. Be abejo, nesinorėjo ir jokių fermų ar pusiau tranzitinių kelių per sodybą. Likimas taip susiklostė, kad pasirinkta sodyba puikiai atitiko šiuos kriterijus, o tolumoje dar galima regėti Alantos bažnyčios bokštus. Sekmadienio rytais bažnyčios varpai taip pat pažadina, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Pačių vos ne mokyklos stadiono dydžio rožynų plotų savininkai neaptvėrė.
„Nenorėjome būti įrėminti lyg zoologijos sode“, – pripažįsta J. Bugailiškienė.
Šiame ūkyje puoselėjama apie 30 veislių 600 krūmų rožių. „Užsisėdėti vienoje monokultūroje pavojinga“, – tarsteli Jolita, todėl rožyne auginami ir kiti vaistiniai bei aromatiniai augalai.
Ji kol kas nenori ir ištisinių svečių virtinių. „Tai kiek sekina psichologiškai, bei yra imlu laikui“, – teigė nuo gimimo Vilniuje gyvenusi ir daug metų turizmo srityje besisukusi Jolita.
Moteris džiaugiasi sprendimu atsitraukti nuo „ofisinio“ gyvenimo būdo.
„Dabar, skindama rožių žiedus ir iš jų gamindama sirupus, uogienes ar cukatas, jaučiu ramybę“, – reziumavo Jolita. Ji kiek lengvai šypteli, kad nėra savanaudė – visiems atvykusiems meniško, gamtinio pašaukimo žmonėms leidžia pajusti palaimą.
Šeimininkai pripažįsta, kad šią akimirką iš to išgyventi nerealu, bet įrenginėjamos maisto perdirbimo patalpos leis kiek rimčiau kibti į ožkų sūrių bei skanėstų iš rožių žiedlapių ar erškėtuogių gamybą. Planuojamos nedidukės jaukios erdvės ir edukacinei veiklai.
Pati Jolita šypteli, kad rožių auginimas Lietuvoje įgauna pagreitį. Domėjimasis rožynais auga ir tarp aromaterapeutų, vasaros renginių organizatorių, apželdintojų, kulinarų, o poilsiautojai tiesiog džiūgauja užtikę netikėtą, stebinančią erdvę.
Failų išvalymas gelmėse
O štai komercinio nardymo entuziasto 48 metų Martyno reikėtų ieškoti Molėtų turizmo ir verslo informaciniame centre. „Pabūti su savimi, išvalyti galvą nuo visokiausių keistų failų“, – taip nardymo filosofiją apibūdina Martynas.
Jis teigia, kad ši pramoga tinkama visiems sezonams – o tai ir nardymas po ledu ar vasarą, kai gelmėse irgi tebūna 4–6 laipsniai šilumos. Panėrus Lokesoje galima aptikti ištisą polinę gyvenvietę, o daugybėje kitų ežerų faunos ir floros irgi iki valios.
Martyno žodžiais, pastaruoju metu ežerai išskaidrėjo, todėl regimumas puikus. Pats Martynas neigia mitus, kad neria tik jauni vyrai. Šiuo pomėgiu užsikabina ir moterys. Be abejo, šalyje susibūrusi ir profesionalių nardytojų bendruomenė. Itin dažnai akstinas pažinti Lietuvos vandens gelmių pasaulį atsiranda po nardymo pamokų Egipte ar Turkijoje.
Koldūnų raitymas Balninkuose
Jei jau galva išvalyta nuo neigiamų failų po vandeniu, o akys pailsėjusios nuo rožių plantacijų tolių, metas gomurio malonumams.
„Kaimynystės namuose“ Balninkuose iš anksto reikėtų užsisakyti aukštaitiškų valgių edukacinę programą. Tai ir susipažinimas su Rytų Aukštaitijos regiono kulinariniu paveldu, ir grupinio maisto gaminimo pramoga. „Mokinukai“ patys gamina bei galiausiai ragauja savo paruoštą aukštaitišką patiekalą – koldūną – tiksliau tris koldūnus su trimis skirtingais įdarais.
Kiekvienas užsiėmimo dalyvis kočioja tešlą, renkasi ir dedasi įdarą, pagaliau išbando skirtingus koldūnų lankstymo būdus. Taip pat galima ragauti kurvojų, kukorą ar Čičinsko kepsnį, kuriuos kepa jau tikri profesionalai.
Edukacinių programų, degustacijų sumanytoja Vilija Budrionienė sako, kad susidomėjimas yra didžiulis. Visi šie kulinariniai bandymai nėra pritaikyti specialiai vasaros sezonui, todėl gastronominė bandymų laboratorija populiari ir rudenį ar žiemą.
Degustacinės programos sudomina ir darbo kolektyvus, kai kartais įstaigų moterys įdarbina vyrus-direktorius į koldūnų kočiotojus. Savotiškai juokingas koldūnų raitymas būna ir per bernvakarius.
