Pasaulį išmaišęs lietuvis aplankė Palangą: šiemet ji kitokia – „ačiū“ diktatoriui Putinui

Sako, Lietuva niekada nebuvo tikrąja jūrine šalimi. Sako, taip yra dėl to, nes nuo pat senovės mūsų šalies valdovai per daug dėmesio jūrai neskirdavo. Tokios kalbos racijos turi, nes išties senųjų Lietuvos valdovų akys dažniau krypdavo ne Vakarų, o Rytų kryptimi. Ar esate, pavyzdžiui, ką nors girdėję apie lietuvių jūrines ekspedicijas? O Rytuose mūsiškiai ir žmonų ieškodavo, ir sąjungas su jais darydavo, ir kariauti traukdavo. Dabar yra per daug akivaizdu, jog už šį protėvių fetišą mes mokame iki šiol.

Jei bočiai tada būtų labiau orientavęsi į Vakarus, gal vėliau būtume išvengę daugybės bjaurių iš Rytų atėjusių problemų (niekada negalvojau, kad taip pasakysiu, bet dabar atrodo, jog nelabai lietuvių mėgstamas į Lenkiją nutekėjęs karalius Jogaila buvo šiuo klausimu įžvalgesnis už kitus). Aišku, negali numatyti visko, tačiau faktas kaip blynas – per paskutinius kelis šimtus metų į Lietuvą iš Rytų slinko vien blogis. Giliau į istorines peripetijas nesileisiu, nesu istorikas, bet faktas, kad jūra lietuviams, skirtingai nei, pavyzdžiui, kitoje Baltijos pusėje gyvenusiems vikingams, nebuvo itin patraukli, irgi yra kaip jau paminėtas blynas.

Džiugu, kad dabar lietuvių požiūris į jūrą yra pasikeitęs. Ilgaisiais savaitgaliais pajūrio link pasileidę didžiuliai transporto srautai liudija, jog lietuviams jūra rūpi netgi labai. Jie negali gyventi be jūros. Tai yra puiku, jūra ir turi rūpėti, ji yra gėris bei galimybės. Prie to, kad nesu istorikas, nesu ir specialistas, nagrinėjantis ekonomines jūros panaudojimo perspektyvas, todėl šiandien į ją pažvelgsiu tiesiog eilinio poilsiautojo akimis.