Laimės kalviai
Keliaujant su vaikais pačiame Alytuje, verta apsilankyti parkuose. „Laimę susikuriame patys“ – tai žodžiai, puošiantys mažosios architektūros bronzinę skulptūrą, vaizduojančią bendraujančius mamą voverę Alsodrą ir mažą voveriuką Sodriuką. Ši skulptūra Alytų papuošė neatsitiktinai.
„Miesto sodas garsėja ne tik savo rožynais, bet ir čia gyvenančiomis voveraitėmis, kurioms ypač simpatizuoja mažieji parko lankytojai. Ne mažiau populiari ir voveraitės Liusės skulptūra. Tokiu vardu buvo pavadinta ir tikra voverė, atsiliepdavusi į šį vardą bei mielai imdavusi riešutus iš žmonių rankų“, – voveraičių istorijas pasakoja Alytaus turizmo informacijos centro vadovė Lena Valentaitė-Gudzinevičienė.
Dar viena voveraitė greičiausiai taps paskata mažiesiems mokytis skaityti. Senamiesčio skvere, prie knygų mainų namelio, įsitaisiusią voveraitės su knyga rankoje skulptūrą tereikia paglostyti, o neapsakomas noras skaityti knygas atsiras netrukus.
Patrauklus šeimos laisvalaikiui ir pats Jaunimo parkas. Čia turi ką veikti ir judrus jaunimas, ir gamtos bei meno mylėtojai. Šachmatų, sporto, riedlenčių-riedučių, parkūro aikštelės, dviračių takai ir dviračių kalnelių trasa tinka lenktynėms „vienas prieš vieną“. Čia galima „pasiklysti“ ir meilės labirinte ar pasivaikščioti po skulptūrų galeriją po atviru dangumi. Kur palaipioti ras ir mažieji, o nuovargį galima nuplauti pačiame mieste esančiuose Dailidžių ežerėliuose.
Meniška nuotaika alsuoja ir kitos Alytaus miesto erdvės: prieš keletą metų ištapytos penkių miesto pastatų sienos. Verta pasigrožėti žaismingu grafičiu ar subtiliai Alytaus istoriją pasakojančiais piešiniais.
Skulptūra moterų krepšinio pradininkei ir mečetė
Alytiškiai nuoširdžiai pataria: nepravažiuokite pro trijų kelių sankryžoje įsikūrusius Butrimonis ir aplankykite vienintelę Lietuvoje trikampę aikštę. Senojoje miestelio dalyje, susiformavusioje dar iki XVIII a., išliko gatvių tinklas ir lygiakraščio trikampio pavidalo aikštė, apsupta XX a. pr. pirklių bei amatininkų namų.
Aikštėje ne tik galima pagroti lauko muzikos instrumentais, bet ir susipažinti su krepšinio istorija. Čia Lietuvos krepšinio 100-mečio proga pastatyta skulptūra, skirta Sendai Valvrojenski – moterų krepšinio pasaulyje pradininkei atminti.
Ne mažiau žavi ir Butrimonių aikštės centre esantis kolbos formos fontanas. Jo viduje sukasi didžiulis vandens sūkurys, sutemus vandens purslai nušvinta įvairiomis spalvomis. Saldžiamėgiai netoli fontano ras kavinukę, kurioje galės paskanauti šimtalapio, kepamo pagal vietinių totorių receptą.
Vos už 4 km nuo Butrimonių yra Raižių kaimas, įkurtas totorių dar XV a. pabaigoje. Įvažiuojančius į kaimą pasitinka paminklas, skirtas Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Vytautui ir 600-osioms Žalgirio mūšio metinėms paminėti. Raižiuose yra vienintelė Lietuvoje sovietmečiu veikusi totorių mečetė. Greta jos sumontuoti du saulės laikrodžiai, kurių vienas rodo vietos laiką, antrasis – Griunvaldo Lenkijoje.
Piliakalnių gausa
Verta aplankyti ir Kumečių krioklį, kuris kiek patvenkia Metelytės upelį. Tiesa, gamta ir metų laikai reguliuoja krioklio bei jo aplinkos grožį, tad ir fotosesijos čia gali būti nepakartojamos.
Garsiausias Alytaus krašte Punios piliakalnis sužavi ne tik didinga istorija, bet ir vaizdinga panorama į Nemuną. Pasak archeologų, piliakalnio vietoje buvo gyvenama jau akmens amžiuje. Būtent čia stovėjo kunigaikščio Margirio pilis, čia XIV a. vyko garsusis Pilėnų mūšis.
Alytaus turizmo informacijos centro vadovė L. Valentaitė-Gudzinevičienė rekomenduoja Punios piliakalnį aplankyti liepos mėnesį, per tradicinę Šviežios duonelės – Oninių – šventę. Čia pagrindinis akcentas – senų rugiapjūtės tradicijų, šventos duonelės pagerbimas ir iškilmingas varduvininkių Onų sveikinimas, pramogos visai šeimai. Šiais metais šventė vyks liepos 23 dieną.
Savo grožiu nenusileidžia ir Alytaus piliakalnis, stūksantis pačiame mieste ant Nemuno kranto. Jis – savotiškas Alytaus apžvalgos bokštas, nuo kurio atsiveria miesto panorama. Papėdėje galima įsikurti poilsio zonose ar prasieiti pasivaikščiojimo takais. Pasak L. Valentaitės-Gudzinevičienės, Baltų kultūros mėgėjai prie Alytaus piliakalnio turėtų užsukti rugpjūčio 8–9 d., kai bus pinamos šiaudinės skulptūros Baltų vienybės dienos šventei.
Paukščių tyrinėtojų Meka ir gulbės nebylės
Paukščių tyrinėtojų Mekoje – Žuvinto biosferos rezervate – kelių valandų apsilankymo gali būti mažoka. Seniausia saugoma Lietuvos teritorija yra tikra laukinių paukščių ir neliestos gamtos karalija. Čia peri didieji baubliai, nendrinės lingės, plovinės vištelės. Tūkstančiai praskrendančių gervių, žąsų, kitų vandens ir pelkių paukščių apsistoja pailsėti rezervato teritorijoje.
Žuvinto šlapiose pievose gyvena vienas rečiausių Europoje paukščių giesmininkų – meldinė nendrinukė. Ežeras dar vadinamas Lietuvos gulbių lopšiu. Būtent iš čia gulbės nebylės paplito po Lietuvos ežerus. Norint pamatyti retesnį sparnuotį, teks apsišarvuoti kantrybe, gal net pavakaroti.
„Atvykstant į Žuvintą, nereikėtų tikėtis iš karto kokį retą paukštį pamatyti – gamta apdovanoja kantriausius ir atkakliausius. Pavasarinės bei rudeninės paukščių migracijos metas – tikras rojus jų stebėtojams, tačiau vasara irgi nudžiugina netikėtais sparnuočių pasirodymais“, – sako Žuvinto lankytojų centro administratorė Jūratė Baublienė.
Į ežero sparnuočius pažvelgti galima iš apžvalgos aikštelės pro teleskopą, tačiau keliaujant specialiai įrengtu taku ir apžvalgos bokštelyje praverčia žiūronai. Pasak J. Baublienės, artimiausiu metu bus galima nakvynei apsistoti Žuvinto prieigose, taip bus galima stebėti naktinį paukščių gyvenimą ir ankstų rytą bundantį ežerą.
