Tai liudija įspūdingi piliakalniai ir šimtamečiai geležinkelio bei gamyklų pastatai. Naujoji Vilnia nuo seno garsėja išraiškingo reljefo raguvų kalvynais ir miškų kraštovaizdžiu, daugiakalbyste, turtinga istorine praeitimi bei patogiu susisiekimu su Vilniaus centru.
Viena iš priežasčių, kodėl šis rajonas yra apipintas stereotipais, yra nežinojimas arba nenoras pažinti ir atrasti. Taip, tai vieta, kur neaptiksime didelių turistų srautų, retas vilnietis čia lankosi asmeniniais ar darbo reikalais. Tačiau daugelis net ir nenutuokia, kad populiarios savaitgalio ar laisvalaikio praleidimo gamtoje vietos tokios kaip Belmonto kompleksas, Pūčkorių atodanga, Rokantiškių kalnas su XVI a. karo prieš Maskvos kunigaikštystę metu sunaikintos rezidencinės pilies liekanomis, baidarininkų pamėgta Vilnios upė ir Pavilnių regioninis parkas su pažintiniais takais ir slidinėjimo trasomis – būtent ir yra N. Vilnios seniūnijos teritorijoje.
Naujoji Vilnia yra istoriškai daugiatautė, senosiose kapinėse galime šalia aptikti lenkų, lietuvių, rusų, vokiečių, baltarusių kapus.
Maršrutas pėsčiomis „Naujoji Vilnia – miestas mieste šalia Vilnios“ skirtas supažindinti su įdomiais istoriniais, kultūriniais Naujosios Vilnios objektais. Gyventojai, susibūrę į bendruomenę, kviečia pažinti ir atrasti jos tapatybei reikšmingus objektus.
Kelionės maršrutas žiedinis ir jį patogiausia pradėti nuo centrinės sankryžos arba atvykti į N. Vilnią traukiniu, kur pasitinka pirmasis objektas – geležinkelio stotis. Geležinkelio stotis pastatyta senųjų gyvenviečių: Pirmųjų ir Antrųjų Rokantiškių, Aukštųjų ir Žemųjų Sodelių žemėje.
Jau nuo pat skvero priešais geležinkelio stotį matosi svarbiausias Naujosios Vilnios panoramos akcentas – Šv. Kazimiero bažnyčios neogotikinis bokštas. Persikeliame per geležinkelį požeminiu tuneliu ir iki jos kylame stačiais laiptais, toliau Palydovo gatve. Naujoji Vilnia iki pat sovietmečio statėsi chaotiškai, be jokių generalinių planų. Susiformavo daugiausia autentiškos tapybiškos siaurų gatvelių, kylančių į stačias Vilnios slėnio kalvas, perspektyvos. Dauguma medinių pastatų perstatyti, tačiau išlaiko buvusį mastelį. Nuo bažnyčios kalno taip pat atsiveria Naujosios Vilnios toliai.
Greta bažnyčios kūrėsi ir kiti sakraliniai pastatai.
Žiūrint nuo bažnyčios vartų pamatysite skersgatvį, kurio dešinėje pusėje stovi vieno aukšto kampinis namas. Nuo 1957 iki 1964 metų čia veikė pirmoji lietuvių mokykla Naujojoje Vilnioje.
Leidžiamės nuo kalvos ir vėl kylame viena stačiausiu mieste esančių gatvių. Anksčiau Akacijų gatvė turėjo Mokyklos pavadinimą. Tarpukariu ant stataus šlaito buvo pastatyta medinė neoklasicistinė mokykla, kurios įėjimas buvo pabrėžtas aukštomis kolonomis per visą pastato aukštį. Mokykla sudegė per karą.
Dar anksčiau Akacijų gatvė turėjo Malūnų pavadinimą. Maždaug buvusioje mokyklos vietoje nuo 2002 m. stovi šiuolaikinės architektūros G. Natkevičiaus projektuotas, bokštą primenantis individualus gyvenamasis namas. Į improvizuotą apžvalgos aikštelę patenkame per akligatvį.
Nuo apžvalgos aikštelės grįžtame akligatviu ir nusileidžiame į vieną pagrindinių – Alberto Kojelavičiaus gatvę. Šioje gatvėje gausu įdomesnių miesto pastatų.
Kodėl miestas? Naujoji Vilnia išsaugojo savitą atskiram miestui būdingą struktūrą – kvartalus ir užstatymą. Tai vyko dėl natūralaus gamtinio barjero – miškų masyvo tarp Užupio ir Naujosios Vilnios. Šaltiniuose iki II pasaulinio karo minima kaip vienas ilgiausių Lietuvos miestų.
Toliau keliaujame istoriniu Polocko traktu. Deja dalis pastatų, esančių A. Kojelavičiaus gatvėje pasikeitė neatpažįstamai ir neteko savo pirminės istorinės išvaizdos. Pavyzdžiui, A. Kojelavičiaus g. 129 iki 1957 m. buvo įsikūręs N. Vilnios miesto savivaldybės pastatas, čia dirbo miesto galva – burmistras. Pastatas buvo istorizmo stilistikos, puošė neogotikinis frontonas vėliavai. Tačiau po renovacijos ir fasado apšiltinimo darbų pastatas nudažytas jau standartine tapusia gelsva spalva, nei frontonas, nei puošyba nėra išsaugota, sumažinti langai ir pakeista jų forma. Nuo 2013 m. čia veikia Paramos vaikams ir šeimai tarnyba ir Vilniaus miesto krizių centras.
Maršrutas tęsiasi link išlikusių pastatų. Vienas iš jų restauruotas, prikeltas naujam gyvenimui.
Toliau tęsiant kelionę istoriniu Polocko traktu link vienintelės Naujosios Vilnios cerkvės galime aptikti išlikusią atskiriems miestams būdingą administracinės paskirties įstaigą – tai Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos pastatas (A. Kojelavičiaus g. 121), kuri yra viename iš istorinių mūrinių dviaukščių namų.
Tiesa N. Vilnia, istoriškai atitolusi nuo Vilniaus centro turi atskirtą Darbo biržą, „Sodrą“, Dailės ir muzikos mokyklas bei kitas įstaigas.
Šiek tiek nukrypus nuo pagrindinio maršruto galima aplankyti istorinį tiltą per Vilnią. Nuo tilto taip pat atsiveria vaizdas į Vilnios upę, dalgių fabriko vandens bokštą bei Rokantiškių pilies kalną, vietinių vadinamą „zamkowka“. Tiltas jungia N. Vilnios istorinį centrą su Žaliakalniu. Žaliakalnis – greta Rokantiškių piliavietės esantis N. Vilnios individualių namų kvartalas, susiformavęs tarpukariu.
Skirtingi Naujosios Vilnios kvartalai ir užstatymas išliko iki šių dienų. Ryškiausi: centrinė dalis su buvusiu kino teatru ir geležinkelio stotimi; Parko gatvės daugiabučių mikrorajonas; Trumpa Kojelavičiaus g. atkarpa su senamiesčiui būdingu užstatymu; pramoninė teritorija tarp geležinkelio ir Vilnelės; Arimų g. pramonės zona; pilies kalnas; Gerovės parkas, senoji šiaurinė sodybinė dalis prie bažnyčios, buvę Sodelių, Verbų, Užkiemių, Žvirblių, Strielčiukų kaimai; Kučkuriškės; Žaliakalnis; Kalno g. kvartalas (vietinių tebevadinamas lenk. „Poręby“); Arimų, Ateities, Šiaurės, Uosių, Eglinės ir Ivaniškių sodų bendrijos. Naujoji Vilnia ir toliau plečiasi kaip atskiras miestas iš centro į pakraščius (Šiaurės g., Grigaičiai, Karklėnai, Pupojai (Naujasis Antakalnis), Strielčiukai).
Nuo maršruto kiek nutolęs ir kitas ne mažiau įdomus ir lankomas objektas – tai Rokantiškių piliavietė. Galima aplankyti atskirai arba užsukti į piliavietę ir grįžti atgal (papildomi 1,3 km) tuo pačiu keliu iki metalinio tilto ir tęsti maršrutą.
Naujosios Vilnios reljefas yra vienas išraiškingiausių Lietuvoje dėl didžiausių aukščių skirtumų, pavyzdžiui, plačiai žinomos Pūčkorių atodangos aukštis yra tik maždaug 10 metrų aukštesnis už Rokantiškių pilies kalną.
Nuo pilies kalno atsiveria vaizdai į Vilnios slėnį, Naujosios Vilnios istorinį centrą, kalvas, geležinkelį su XIX amžiaus tiltu bei dalgių fabriką. Panoramą puošia du vertikalūs akcentai – Šv. Kazimiero bažnyčia ir vandens bokštas.
Toliau keliaujame Dūmų gatve, kur istoriškai atsirado pramonė. Patogi strateginė N. Vilnios padėtis (geležinkelis ir stotis) paskatino pramonės plėtrą. Veikė medžio apdirbimo, odų, mielų, popieriaus, peilių ir pasaginių fabrikai.
Apžiūrime Dūmų g. 3 kvartalą, kuriame išliko istorinio dalgių fabriko pastatai. Einant palei XIX a. geltonų plytų tvorą, galima per tvoros plyšelius pastebėti išlikusį puošniausią fabriko fasado fragmentą.
Judame palei tvorą toliau iki pagrindinio patekimo į kvartalą, kuris pažymėtas kampiniu pastatu su bokšteliu – tai administracinio pastato liekanos.
Praėjus pro administracinį pastatą galima pateikti į teritoriją ir sukti į dešinę, giliau į kiemus.
Pagrindinis korpusas šiuo metu kaip orientyras išryškintas tamsiai raudono tinko spalva.
Apėjus raudonos spalvos korpusą su piešiniu ant sienos keliaujame link vandens bokšto.
1957 m. N. Vilnia prijungta prie Vilniaus. Centras keliasi tarp upės ir geležinkelio. Čia atsiranda nauji traukos centrai.
Maždaug 1960 m. prasidėjo tipinių daugiabučių vadinamų „chruščiovkėmis“ statybos, parinkta vieta Naujojoje Vilnioje kitoje upės pusėje. Čia iškilo Parko gatvės, vėliau ir Linksmosios gatvės mikrorajonas. 1962 m. pastatytas kultūros centro pastatas.
Palei Gerovės gatvę sovietmečiu buvo įkurtas parkas. Šiuo metu prikeliamas naujam gyvenimui.
Sovietmečiu pramonės plėtra atsinaujino, atsirado sunkioji pramonė, staklių, žemės ūkio mašinų ir dažymo aparatų gamyba.
Keliaujame toliau parku, peržengiame sutvarkytos teritorijos ribą ir patenkame į Lietuvos futbolo federacijos prižiūrimą sklypą, kuriame išlikę „Žalgirio“ staklių gamyklos stadiono likučiai.
Išeiname iš parko tilteliu per Vilnios upę ir kylame aukštyn į Pramonės gatvę, Polocko trakto tęsinį.
Kelionę galima tęsti pagal maršruto liniją arba aplankyti Sofijos popieriaus fabriko „pilaitę“. Pirmyn ir atgal tuo pačiu keliu susidaro 1,6 km.
Kitas nuo maršruto nutolęs objektas yra katilinės kaminas, jis matomas nuo buvusio stadiono ir kitų N.Vilnios vietų. Katilinės teritorija uždara, todėl keliauti iki paties kamino nepatartina.
Tęsiant kelionę Pramonės gatve galime apžiūrėti senuosius geležinkelio statytus pastatus.
Kaip gi be pramonės Pramonės gatvėje? Rūstus, apleistas, mūrinis, dviejų aukštų brolių Mozerių fabriko administracinis pastatas yra vienintelis išlikęs fabriko pastatas. Sovietmečiu visi gamybiniai pastatai buvo nugriauti ir įkurta nauja „Spalio 40-mečio“ vardo staklių gamykla.
Pakeliui Pramonės gatve galime aptikti ir kitų geležinkelių pastatų, pavyzdžiui, raudonų plytų labai kokybiškai sumūrytą sandėlį. Taip pat gausu medinių vieno aukšto XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje statytų geležinkeliečių gyvenamųjų namų. Sukame į siaurą Skydo gatvelę. Pakeliui link stalininio laikotarpio restorano pastato, galima aptikti ir vieną sovietmečiu įkomponuotą istorinio pastato fasado, gelsvo tinko spalvos, fragmentą (Skydo g. 40).
Nuo Pergalės gatvės ašies gerai apžvelgiamas Dailės mokyklos pastatas.
Terasuojanti skvero teritorija paženklinta ne tik skulptūrine kompozicija ir eksponuojamu garvežiu, bet ir lemtingais istoriniais įvykiais.
Maršrutas baigiasi pradiniame taške greta geležinkelio stoties pastato.
