Esu skaitęs apie Paulavos respubliką ir net po jos griuvėsius vaikščiojau, tačiau Alsėdžių respublika – čia kažkas negirdėto. Kol mintyse vertinu situaciją, pora policininkų kiekvieną atvykusįjį matuoja ir aprašinėja, o procedūros pabaigoje išduoda pasą. Alsiediu pasą, leidžiantį Alsėdžių miestelyje būti ne ilgiau nei 2 valandas.
Lietuvos Respublikos pasas yra vienas „galingiausių“ pasaulyje, suteikiančių galimybę be vizų aplankyti daugybę šalių, tačiau Alsėdžių respublikai jo neužtenka. Po žemaitiškų muitinės procedūrų laikau rankose naują pasą ir jau nebežinau, ko tikėtis. Sako, čia nėra nieko išgalvoto.
1905 metais iš Alsėdžių kilęs signataras Stanislovas Narutavičius, pasinaudojęs kilusia sumaištimi, įsteigė Alsėdžių respubliką. Nors ji išsilaikė vos porą savaičių, per tą laiką tvarkai palaikyti buvo paskirti du policininkai. Tie du mus visus ir patikrino. Laikui bėgant, šie policininkai vis pasirodo bei žiūri, kad Alsėdžiuose būtų tvarka. Pavienių keliautojų jie neliečia, o štai važiuojančius grupėje mėgsta patikrinti muitinės procedūromis.
Linksmai ir netikėtai prasidėjo pažintis su Alsėdžiais. Ką jau kalbėti, visą gyvenimą atsiminsiu, jog kitados buvo tokia Alsėdžių respublika su dviem policininkais. Tačiau tai tik pradžia ir, paštininkui atlydėjus į miestelio centrą, mus globoti apsiima senoji mokytoja Ancelė iš Narutavičiaus mokyklos. Klausome ištempę ausis žemaitiško pasakojimo apie Prezidentų žemę, apie brolius Stanislovą ir Gabrielių Narutavičius. Vienas jų buvo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, o kitas – išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu.
Tiesa, tas prezidentavimas truko dar trumpiau nei gyvavo Alsėdžių respublika, tačiau to pakako, kad patektų į istoriją. Ancelė mini ir dar vieną pavardę – Jono Smilgevičiaus, kuris kartu su Narutavičiumi buvo nuo Alsėdžių kilę Nepriklausomybės akto signatarai.
Mėgaujuosi Ancelės žemaitiška tarme pasakojamomis istorijomis, kurių tęsinio pasiklausyti ji pakviečia į Alsėdžių pažinimo centrą. Nedidelis ir neseniai įrengtas pažinimo centras stebina patrauklumu bei interaktyvumu. Užtenka atsisėsti ant viduje pastatyto suolelio ir jis ta pačia žemaitiška tarme papasakoja Alsėdžių vardo kilmės istoriją. Vaizdingai bei įdomiai pateikta miestelio istorija, yra įdomybių skyrelis, lankytinų vietų žemėlapis, o sužinotą informaciją galima pasitikrinti atsakant į klausimus ekrane.
Šį pažinimo centrą galima drąsiai lyginti su saugomų teritorijų lankytojų centrais – viskas estetiška, šiuolaikiška, įdomu. Laikas čia neprailgsta ir užsukti gali kiekvienas, o tai, kad tokį centrą sugebėjo įsirengti nedidelis miestelis, yra stipru, labai stipru.
Kalbant apie Alsėdžius, būtina paminėti vyskupus. Šiame miestelyje ilgą laiką buvo vyskupų rezidencija ir tuo metu Alsėdžiai bažnytiniame gyvenime vaidino gana reikšmingą vaidmenį. Tai turėjo įtakos ir pačiam miesteliui – atsirado parkai su tvenkiniais, užveistas žvėrynas, kuriame lakstė kengūros, atidaryta biblioteka su 30 tūkst. knygų. Neabejotinai tai prisidėjo ir prie garsių šio krašto asmenybių iškilimo.
Laikas bėga, o kad per tas dvi valandas, kurias galime praleisti Alsėdžiuose, pamatytume kiek įmanoma daugiau, Ancelė veda link bažnyčios. Sako, ši stovi ant kalnelio ir atrodo kiek kreiva, nes statyta taip, jog bažnyčios durys žiūrėtų į vyskupų rezidenciją. Sukame į šventorių, bet čia prie lavoninės visus pradeda kalbinti davatka Petronėlė. Į rankinę prisikišusi pypkomis vadinamų saldainių, ji iš vienų surenka pletkus ir kitiems perpasakoja.
Tikra vietos viešųjų ryšių agentūra, iš kurios komunikacijos meno galėtų pasimokyti ir kai kurių valdžios institucijų komunikacijos specialistai. Ir paklausti suspėja, ir pasakoti moka, o pajutusi, kas įdomu, vietoje pletkų beria įdomius faktus apie Alsėdžius kaip žirnius į sieną. Galiausiai net iki mokyklos palydi, kur laukia vyskupų bliūdas.
Vyskupų bliūdas – tai daugiau nei tris valandas kazane troškintas troškinys, kuriame į puikaus skonio visumą susilieja skirtingų rūšių mėsa ir daržovės. Receptas sukurtas remiantis istoriniais šaltiniais atsižvelgiant į turimas vietines daržoves. Patiekalas ne tik sotus, bet ir skanus. Paragauti jo galima tik Alsėdžiuose, kur kitados rezidavę vyskupai juo lepindavosi. Toks ekskursijos po Alsėdžius gastronominis akcentas nuteikia itin maloniai, tik liūdna, kad nenumaldomai artėja laikas išvykti.
Realybės šou baigėsi ir kiekvienas šiame gyvenime grįžtame į savo vaidmenį. Vieni kaukes nusiima, kiti užsideda, tačiau pergyventa patirtis lieka. Ji keičia, praturtina, duoda peno mintims. Tai savotiška lietuviška versija Marinos Abramovič performanso „Dalyvauja menininkė“. Ir nors iš pradžių pakliuvęs į tokį formatą jaučiausi nejaukiai, galiausiai Vyskupų bliūdo skoniu likau patenkintas. Nebijokite, jei važiuojant pro Alsėdžius sustabdys policija, tai gali būti malonios pažintinės kelionės pradžia.
