Rašoma, jog tai vienintelis ežeras Lietuvoje, kuriame galima rasti gintarų, nors su tokiu teiginiu vargu ar sutiktų Metelių regioninio parko direkcija, kadangi gintaro rasta ir prie Dusios bei Metelių ežerų. Šioje vietoje ne tiek svarbu, ar Lūksto ežeras tikrai vienintelis Lietuvoje išmetantis gintarą į krantą, svarbiausia, jog jo pakrantėje įrengtas Gintarų takas, skirtas Lūksto ežero gintarų ieškotojams.
Visi, kurie vasarą nepamiršę palapinės ir piniginės skuba į kasmetinį festivalį “Bliuzo naktys”, Gintarų taką suras nesunkiai. Jis kaip tik prasideda didžiausioje Lūksto ežero poilsiavietėje, kur festivalio metu susirenka gausybė bliuzo mėgėjų. Pakrantėje įrengto paplūdimio ir stovyklavietės pakraštyje matosi informacinis stendas, už jo – lentelė su tako pavadinimu, žyminį Gintarų tako pradžią.
Toliau eiti teks išsirikiavus vorele. Per daug nuo ežero nenutolstantis takelis per siauras eiti dviese šalia vienas kito, todėl prasilenkiant su grįžtančiais atgal tenka pasitraukti į šoną. Kol nesuvešėjo žaluma tai problemų nesukelia, bet mintys apie erkes greitai grąžina atgal į takelį. Gintarų takas skirtas nebijantiems gamtos.
Nors takas vadinamas pažintiniu, vieninteliai informaciniai stendai stovi tako pradžioje ir pabaigoje. Ir tik kelios saulės, vėjo ir lietaus nugairintos rodyklės padeda nepasiklysti ir neprarasti kantrybės einant iki Gintarų įlankos. Takas neilgas, jo ilgis siekia vos kilometrą į vieną pusę, tačiau jauniesiems žygeiviams nuolat kyla klausimas ar mes tikrai einam ten, kur reikia ir kur nueisim? Turbūt per paežerės pievą vos pramintas takelis jiems labiau panašus ne į pažintinį maršrutą, o į vietos gyventojų savo valčių link vedančius takus.
Jau ir pačiam pradėjo kilti abejonės dėl Gintarų įlankos, todėl prieš akis pasirodęs siauras pakrantės smėlio ruožas iš karto pakėlė nuotaiką. Būtų dar smagiau, jei būtume radę ir gintaro, tačiau stovyklaujanti šeima prasitarė, jog čia gintaro niekada nematė ir patarė eiti toliau, kur yra dar keletas smėlėtos pakrantės vietų.
Pasak regioninio parko darbuotojų, gintarų geriausia ieškoti po audros arba anksti pavasarį knisantis ežero bangų ant kranto suneštose sąnašose. Taip ir nesupratau, ar čia rimtas patarimas, ar legendos tęsinys, nes pagal ją Lūksto ežeras yra išknistas kiaulės.
Besvarstydami apie gintaro paieškas priėjome dar vieną Gintarų įlankos smėlėtą pakrantę, kurioje į vandenį įbridęs žmogus kažką sijojo. Scena buvo tokia panaši į filmus apie aukso ieškotojus, kai pastarieji rėčiais skalaudavo uolienas ieškodami grynuolių, kad priėjęs arčiau paklausiau, ar randa gintaro? Sako, tie akmenukai skirti takeliui prie namų ir žmogus vėl kiaurasamčiu pasėmęs smėlį išsijojo stambesnius akmenukus bei supylė juos į maišą. Visai kaip tame anekdote, kur nulipdamas nuo kaktuso ežiukas tarė: koks apgaulingas pasaulis.
Tądien gintarų neradome. Paskaitėme legendą ir mokslinę versiją apie jų atsiradimą bei supratome, kad ir Lietuvoje galima pajausti kalbos barjerą. Čia nei anglų, nei vokiečių, nei rusų kalbų žinios nepadeda, čia – Žemaitija.
Grįžome iš Varnių regioninio parko šiek tiek nusiminę. Ne tik todėl, kad neradome gintarų. Susidomėjimą sukeliantis pavadinimas ir puiki tako idėja sukelia lūkesčius, kurių dabartinis takas nėra pajėgus išpildyti. Reikia naujų, šiuolaikiškų idėjų, kad jis atgimtų, nes tokie takai kaip šis, turi išlikti.
