Pirmajame savo straipsnyje „Įdomių ir šmaikščių vietovardžių Lietuvoje – nors vežimu vežk: Vilnius Kupiškio rajone, o Klaipėda tapo Panevėžio priemiesčiu“ trumpai panagrinėjau geografinius žemynų ir miestų antrininkus, kitus su žmonių gyvenimu susijusius toponimus. Šiame straipsnyje, belaukiant Kalėdų nakties stebuklo, kai gyvūnai patys prabyla – metas vietovardžiams, susijusiems su laukiniais ir naminiais gyvūnais.

Beveik 150 netikėtų vietovardžių džiugins Jus šmaikščiame ir nuotaikingame stalo žaidime „APJOK Lietuvą“. Kol laukiate žiemos švenčių ir kaitresnės pavasario saulutės, keliaudami su žirgeliais po žaidimo lentą, galėsite juos virtualiai aplankyti Lietuvos žemėlapyje.

Bėk, bėk, žirgeli...

Pradėsiu, žinoma, nuo... arklių ir žirgų. Lietuviai nuo seno mylėjo šiuos keturkojus gyvūnus, tad ir vietovardžių jiems paskirta – ne vienas, ir ne du. Pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Medininkų įsikūrę Arklėnai (Rukainių sen.). Analogiškas pavadinimas Žirgėnai randamas ant Vištyčio ežero kranto (Vilkaviškio r.). Telšių rajone, už 5 km į šiaurę nuo Varnių, įkurtos Žirgų ganyklos – miško prieglobstyje pasislėpęs kaimelis. Kumelynės net dvi – Molėtų ir Švenčionių rajonuose, o pietinėje Marijampolės pusėje prisišlieję Kumelionys, beje, turintys ir Ulonų gatvę.

Tačiau tik Kuršių nerijoje, prie Pervalkos, rasime pusiasalį pavadinimu Arklių (Žirgų) ragas. Jis garsus tuo, kad ties juo Kuršių mariose, ant nedidelės dirbtinės salos, 1900 metais pastatytas nedidukas Žirgų švyturys.

Šakių rajone, maždaug 5 km atstumu nuo Nemuno, per Suvalkiją vingiuoja Jotijos upė, įtekanti į Šešupę. Plokščių seniūnijoje, šalia upės – to paties pavadinimo kaimas. Prie Žeimių (Jonavos r.) į Lankesą nuteka trumputis, vos 4 km ilgio Žirgės upelis. Dar viena panašaus ilgio Žirgė savo kelionę tuoj pat baigia Indrajų ežere (Zarasų r.). Iš vakarų pusės Alytaus priemiestinę gyvenvietę Likiškius juosia kiek ilgesnė Žirgupė.

Nemažai su arklininkyste susijusių išvestinių vietovardžių: Balniai, Karčiai, Račiai, Raičiai, Raitininkai, Sartai, Žasliai (tarpukariu vadinti Žąsliais)... Vis tik rekordininkės yra avižos, su šio arklių mėgstamo grūdo žodžio šaknimi yra daugiausiai – per 10 vietovardžių.

Kas ten kriuksi?

Anuomet ūkininkavę valstiečiai pavadinimams nebuvo išrankūs. Kelios dešimtys vietovardžių pavadintos pagal naminius ūkio gyvūnus. Žinomiausias, galbūt, Karvys – to paties pavadinimo ežeras ir gyvenvietė Vilniaus rajone. Dar dvi Karvės teka per Lietuvos lankas (Plungės ir Prienų r.). O grėsmingai skambantys Veršiai – viso labo tėra tik trys nedideli kaimai (Druskininkų, Joniškio ir Šakių r.).
Avinėliai, Ėriškiai, Ožkabaliai, Ožkiniškis – ūkininkų duoklė tvartuose bliovusiems gyvūnams. Man tik smalsu paklausti vietinių, o kas kažkada nutiko Ožkasviliuose, kad vietovė netoli Marijampolės gavo tokį pavadinimą?
Lietuvai įsigijus suskystintų dujų terminalą-laivą, sužinojome, kad Lietuvoje yra Kiaulės Nugara – dirbtinė sala pietinėje Klaipėdos jūrų uosto akvatorijos dalyje. Bet Lietuvoje yra ir Kiaulės Rėva, kurią atrasime Neries upėje, kiek žemiau Naujosios Rėvos piliakalnio. Per Suvalkiją šnarena net trys Kiaulupės. Matyt, visos trys vietinių akimis buvo ne kažin kokios ten upės. Tvartelio terminologiją užbaigia Kiaulėnai (Anykščių) ir Kiaulėkai (Šalčininkų r.).
Pasidairykime po kiemą. Lietuvoje yra ir Graužikai (Kelmės r.), ir Peliuškos (Anykščių r.), ir Žiurkiai (Pasvalio r.). Bet, žinoma, yra ir Katinai (Panevėžio r.), ir Šunelė (Zarasų r.). Per Upyną (Šilalės r.) ir Mažonus teka Šunija, o netoli Išlaužo – Šunupė (Prienų r.).

Bijai vilko – neik į mišką

Miškingose Aukštadvario apylinkėse, Škilietų (pavadinimas kildinamas nuo skeletų) kaime pasislėpusi taisyklingo piltuvo formos Velnio duobė, dėl kurios kilmės mokslininkai iki šiol nesutaria. Švenčionių rajone, šalia Pabradės telkšo ežeras – Velniukas, o Šalčininkų rajone ties Dieveniškių kilpos sąsmauka šurpiai ošia Velniaraisčio miškas. Bet panašu, kad seniau žmonės labiau bijojo ne velnio, o vilko. Su šiuo gyvūnu vietovardžių gausa – Vilkė, Vilkėnas, Vilkija, Vilkinė, Vilkynė, Vilkyškiai – ir ne po vieną taip pavadintą vietovę. Matyt, ne vienas važnyčiotojas ir jo arklys šiurpią patirtį įgijo gūdžiose vietose, gavusiose pavadinimą Vilkų miškas, Vilkų laukas.


Kaip sako liaudies išmintis, „nuo vilko – ant meškos“: Meškai, Meškiai, Meškinė, Meškučiai, Meškuičiai, Lokiai, Lokėnai, Lokinė, Lokysta. Šie vietovardžiai tik įrodo, kad šių laukinių gyvūnų seniau būta visoje šalies teritorijoje, ir su jais žmonėms reikėjo skaitytis. Daugeliui jau pažįstama Meškos šikna – pelkė netoli Marcinkonių, pro kurią veda pažintinis takas. O štai Švenčionių rajone, Labanoro girioje, 114 plento šalikelėje tebetelkšo Arkliašūdis. Tik tai – ne juodbėrėlio palikta krūvelė, pamačius mešką, o nedidukas apvalios formos ežeriukas. O važiuodami į Nidą, tik persikėlę naująja perkėla pravažiuojate Meškų daubą ir Meškos galvos kopą, apie kurią greičiausiai nė negirdėjote.

Atidžiau patyrinėjus vietovardžius aiškėja, kad anuomet Lietuvos miškuose ne tik vilką ar lokį buvo galima sutikti. Čia naktimis turėjo knibždėte knibždėti ir kitų laukinių gyvūnų: briedžių, stumbrų, šernų, taurų. Mažai kam žinoma ir už Rusnės salos pasislėpusi, prie pat Rusijos sienos esanti Briedžių sala. Negyvenama ir nelankoma meldais užžėlusi sąnašinė Nemuno deltos sala dar vadinama Šv. Elenos vardu. Vis tik gyvūnai rekordininkai – stirnos ir kiškiai, savo vardo šaknimi „pakrikštiję“ po daugiau nei 10 įvairių vietovardžių visoje Lietuvoje.

Gaidys užgiedojo, velniai išbėgiojo...

Bet paryčiais, gaidžiui užgiedojus, galime drąsiai eiti į mišką. Šiam naminiam paukščiui lietuviškų toponimų vardyne pati garbingiausia vieta. Lietuvoje yra net treji Gaidžiai (Anykščių, Molėtų ir Utenos r.), bet kur kas šmaikščiau skamba Gaidėnai (Šilalės r.), Gaidynė (Pasvalio r.) ar Gaidūnai, įsikūrę šalia Mickūnų (Vilniaus r.). Miškingame Ignalinos rajone, ant to paties pavadinimo ežero įsikūrusi, galima sakyti, kurortinė gyvenvietė Gaidė. Tad kai ieškosite būsto perkaitusioje nekilnojamojo turto rinkoje, rimtai pagalvokite apie adresą su šio šelmiško paukščio pavadinimu. Juk nebūtina permokėti ir kurtis prabangiajame Vilniaus Žvėryne ar ant Kauno marių kranto įsikūrusioje Zuikinėje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (33)