Edvardas 10 metų sportavo su BMX dviračiu, tačiau įstojęs mokytis medicinos ir tapęs gydytoju rezidentu, ilgam laikui šią veiklą pamiršo.
„Nors gyvenu Vilniuje, pavasarį buvau išvykęs į Klaipėdą. Ten pradėjau važinėti dviračiu, nes yra tam gerai pritaikytų takelių. Po truputį vis didinau atstumus: 50, 100, 200 km, nuvažiavau ir iki Latvijos. Taip pamažu įsibėgėjau ir atgaivinau seną savo idėją – apvažiuoti dviračiu aplink Lietuvą.
Pati mintis kilo maždaug 2015 metais, kai dar buvau studentas. Dėl įvairių priežasčių kelionė taip ir neįvyko. O dabar pasinaudojau proga – turėjau geras dvi savaites atostogų, todėl nusprendžiau, kad yra pats geriausias laikas tai įgyvendinti“, – pasakoja E. Jukna.
Anot Edvardo, pasiruošti tokiai kelionei fiziškai sunku nebuvo – daugiau iššūkių pareikalavo maršruto pasirengimas ir kitos svarbios detalės.
„Tiesiog nemažai važinėjau dviračiu, teko ir iš Kauno į Vilnių parminti. Prieš kelionę turėjau bandomąjį važiavimą – myniau pajūriu nuo Klaipėdos iki Rygos ir atgal. Per keturias dienas nuvažiavau daugiau nei 900 km. Kadangi buvau nusipirkęs kelioninius krepšius, norėjau pažiūrėti, kaip atrodo visas procesas“, – aiškina E. Jukna.
Į savo nuotykį Edvardas leidosi liepos 28 d., o namo sugrįžo rugpjūčio 9-ąją. Per šį laiką vyras dviračiu apvažiavo Lietuvą taip numindamas apie 1900 km.
„Per dieną įveiktų kilometrų skaičius priklausė nuo sąlygų: pavyzdžiui, Dzūkijoje buvo sunkiau, nes ten smėlis. Mažiausiai per dieną nuvažiavau 80 km, daugiausia – truputį virš 200 km.
Aplink Lietuvą dviračiu yra apvažiavęs ne vienas žmogus, būna netgi organizuojamos varžybos, kur varžosi sportininkai. Aš keliavau šiek tiek kitomis sąlygomis, neturėjau sportinio intereso, nesiekiau, kuo greičiau to padaryti“, – kalba E. Jukna.
Edvardas kasdien mindavo 10–12 valandų, o likusį laiką ilsėdavosi, stodavo užkąsti, pamatyti įdomesnių objektų.
„Techniškai viskas ėjosi pagal planą, tik kartą teko pasikeisti dviračio kamerą. 3–4 dieną ėmė šiek tiek skaudėti kelių sąnarius, bet praėjo. Labiau iššūkių kėlė orai, nes buvo arba labai karšta, arba skandindavo liūtys.
Nebuvo noro viską mesti ir važiuoti namo, bet turėjau akimirką, kai jau galvojau tiesiog sustoti prie Zarasų – tuo metu viską plovė lietus. Buvau šlapias, tamsu, sugedo žibintas – visiškas diskomfortas, atrodė, atsitiko viskas, kas blogo galėjo nutikti. Tik tiek, jog turėjau rankas, kojas, veikė dviratis – galėjau važiuoti. Visa kita manęs visiškai nelepino, buvo neblogas išbandymas“, – pripažįsta E. Jukna.
Naktis Edvardas praleisdavo palapinėje, o maistą daugiausia gaminosi pats, mat kartu su savimi turėjo dujų balionėlį, reikiamus įrankius.
„Kartais sustodavau nusipirkti ką nors užkąsti. Visgi Šiaurės Lietuvoje važiuojant yra nedaug miestelių, parduotuvių, kur galėtum kažką nusipirkti“, – sako E. Jukna.
Mindamas Edvardas turėjo svarbų tikslą ne tik apvažiuoti Lietuvą, bet ir tą padaryti kuo arčiau sienos. Tokiu būdų vyras iš arti pravažiavo palei Baltarusiją, Kaliningradą.
„Asfaltuoto kelio buvo labai mažai – daugiausia miško, laukų takeliai, žvyrkeliai, – pasakoja E. Jukna. – Man atrodo, mažai kas patenka į tas vietas prie pasienio. Reikėjo gauti leidimą būti toje zonoje. Turėjau nemažai iššūkių, kol išsiaiškinau, kokių leidimų reikia, kaip juos išsiimti. Teko nemažai bendrauti su pasieniečiais.
Iš tiesų, tvora prie Baltarusijos atrodo labai keistai. Gyvename XXI a., geras laikotarpis, visi viskuo apsirūpinę, bet nesusikalbame su savo kaimynais. Sutikau daug pasieniečių, tačiau tvora nieko įspūdingo. Tiesa, šita siena daug labiau saugoma nei, pavyzdžiui, Kaliningrado. Mačiau didžiulį kontrastą.
Prie Kalinigrado tik kartą sutikau pasieniečius, o prie Baltarusijos jų nemažai, atrodo, gana aktyviai budi. Kiek žinau, vienu metu net karininkai buvo pasiskirstę jiems padėti. Jaučiausi pakankamai saugiai, nebuvo baimės. Visi pasieniečiai paslaugūs, malonūs, jiems buvo įdomu, kur važiuoju. Palinkėdavo gero kelio, nesutikti vilkų.“
Įdomiausia kelionės dalis Edvardui buvo naktį minti per Čepkelių gamtinį rezervatą, mat, anot jo, ten yra pelkės, kurios ribojasi su Baltarusijos siena.
„Ten nėra standartinės tvoros, pridėta labai daug kamerų. Buvo įmanoma tiesiog paeiti 5–10 žingsnių ir atsidurti Baltarusijos teritorijoje. Važiuojant pasieniečių taku, aplankė labai keistas jausmas, – išskiria E. Jukna. – Taip pat įdomi vieta buvo Lietuvos, Lenkijos bei Baltarusijos sienų sankirta. Pasirodė, kad lenkų tvora didesnė ir galingesnė.“
Mindamas palei Kaliningradą, Edvardas pravažiavo po Karalienės Luizės tiltu. Kaip jis aiškina, ten pasienyje tvoros nėra, nes šalis skiria Nemunas.
„Kitoje pusėje, pas rusus, mačiau ant sienos nupieštą didžiulę raudoną „Z“ raidę, nukreiptą į Lietuvos pusę. Atrodo, matai ten žmones, jie vaikšto, žvejoja, laksto, gyvena tą patį gyvenimą, bet tuo pačiu esame skirtingose pasaulio pusėse. Net nemoku apsakyti to jausmo
Įtampos nejaučiau, baisiau buvo, jog nenukrypčiau netyčia ir neįvažiuočiau ten, kur negalima. Bet Nemunas yra geras orientacinis taškas“, – kalba E. Jukna.
Įveikęs iššūkį, Edvardas tikina, kad jam tai padėjo iš naujo persikrauti ir suprasti, jog įprastos kasdienės bėdos iš tiesų nėra tokios svarbios.
„Visos problemos tiesiog nublanko, buvau susikoncentravęs į išgyvenimą. Džiaugiesi, jei nesi šlapias, nešalta, turi, ką pavalgyti – primityvūs dalykai, tačiau jie kelionėje svarbiausi. Taip pat labiau susiliejau su gamta, nes visas naktis praleidau palapinėje“, – teigia E. Jukna.
Prabilęs apie ateities planus, Edvardas juokdamasis pripažįsta, kad po šio įveikto iššūkio bijo svajoti, nes svajones teks pildyti.
„Iš tiesų, mano darbo grafikas yra labai įtemptas, todėl sunkiau rasti laisvo laiko. Turėjau gerą progą išvažiuoti, tai ir išvažiavau. Bet neatmetu galimybės vėl kur nors išminti ateityje. Per kelionę supratau, kad labai daug ką galima įgyvendinti. Pasvajočiau, jog noriu važiuoti aplink pasaulį, labai realu, kad galėtų tai išsipildyti“, – šypsosi E. Jukna.
