Planui įgyvendinti pavyko prikalbinti Renatą ir bičiulį Mindaugą, su kuriais sutartu laiku susitikome stovyklavietėje „Šventosios upės slėnis“. Iš čia, stovyklavietės šeimininkas, mus su visais daiktais nugabeno iki ežero pavadinimu Pakštys, tiksliau iki į jį įtekančio Indrajos upelio, iš kurio, keliais yriais pasiekėme minėtą ežerą.
Ežeras didelis ir gana gilus, didžiausias gylis siekia iki 13,5 metrų. Krantai, bent jau tie, pro kuriuos praplaukėme, sausi, apaugę mišku ir puikiausiai tinkami stovyklavimui. Ir stovyklautojų ir žvejų čia netrūksta, vienas jų mums ir nurodė tinkama kryptį, kaip iš ežero pasiekti upę. Ačiū jam už tai, jo dėka sutaupėme vieną kitą kilometrą, kuriuos būtumėm irklavę ieškodami upės ištakų. Kelionės pradžioje entuziazmo ir jėgų daug, žemėlapiai telefone – blogis, sugebėti susiorientuoti ir visus kelius susirasti turime patys, be technologijų pagalbos.
Mūsų kelionės metu upė buvo neįprastai vandeninga, todėl tik išplaukus iš ežero mus pagavo srovė ir viskas ką mums reikėjo daryti tai tik mėgautis iš baidarės matomais vaizdais ir kartas nuo karto, irklu, patiesinti laivelį upės vandenyje. Toks plaukimas, pati prabangiausia galimybė pabūti su savimi gamtos ramybėje ir tyloje, padiskutuoti vidiniuose dialoguose ir atsirinkti tinkamiausius atsakymus į rūpimus klausimus. Gamtoje esame arčiau savo prigimties, vadinasi esame kur kas arčiau savojo AŠ, girdime jį stipriau ir aiškiau, o jis mums niekada nemeluoja.
Valandėlę paplaukę vieningai sutarėme, kad laikas ieškoti tinkamo išsilaipinimui kranto ir pavalgyti pietus, jau 12 valanda. Ilgai dairytis neteko, ties Traidžiūnais radome įrengta, kaip supratome viešą, pavėsinę ir kuo puikiausiai tinkantį krantą. Čia pat įrengtas ir lieptas į vandenį, dugnas nors ir apaugęs vandens augalais, bet smėlėtas, tad esant poreikiui tinkamas ir atsigaivinti.
Na, bet labai sausai aš pradėjau pasakojimą apie mūsų kelionę, tad sutepimui, laikas pakalbėti apie pačią upę, jos istoriją bei su ja surišta tautosaką. Kodėl Šventoji yra šventa, į šį klausimą atsakymo galima būtų ieškoti išlikusiame padavime, apie pas ligonį važiavusį ir upėje nuskendusį kunigą:
“Buvo žiema. Labai pustė ir snigo, buvo šalta, dangus maišėsi su žeme.
Vieno neturtingo žmogaus susirgo žmona ir matydama, kad mirs, paprašė savo vyrą iš Anykščių parvežti jai kunigą atlikti išpažintį ir gauti paskutinį patepimą.
Buvo jau naktis, žmogelis buvo labai neturtingas, kad net savo arklio neturėjo. Jį pasiskolino iš kaimyno ir nakties metu išvažiavo į Anykščius. Kunigas labai nenorėjo važiuoti tokiu bjauriu oru, bet žmogelis, ant kelių atsiklaupęs, bučiavo kunigui rankas ir kojas, kad važiuotų, nes jo žmona mirtimi vaduojasi. Kunigas, pasiėmęs iš bažnyčios šv. Sakramentą, išvažiavo. Važiuojant per užšalusią upę, lūžo ledas ir upėje paskendo kunigas, žmogus ir arklys, nuo to laiko upę pradėjo vadinti Šventąja. Tik atėjus pavasariui surado skenduolius.“
Giliau kapstantis po istoriją, randame, kad apytikriai prieš 4000 metų, Šventosios upė skyrė skirtingą gyvenimo būdą puoselėjančias gentis. Kairiajame upės krante gyvenusieji vertėsi medžiokle ir žvejyba, o dešiniajame žemdirbyste ir gyvulininkyste. Šie skirtumai išryškėja tyrinėjant pilkapiuose palaidotus sudegintų mirusių palaikus, kuriuos laidojo senovės lietuviai. Taigi kažkuriuo laikotarpiu, ši upė buvo tarsi riba tarp dviejų pasaulių.
Be to, jog Šventoji kitados reiškė žemės kraštą, skiriančią ir saugančią šventąją ribą, ta pati upė buvo vieta, kuri kaimynus jungė ir vienijo. Tą akivaizdžiai rodo iškilios šventvietės Šventosios pakrantėje.
Pagal pirminį planą, per tris dienas turėjome nuplaukti apie 100 kilometrų, šventviečių ir kitų protėvių pėdsakų paupyje lankyti neketinome, todėl ir vietų kuriose šie objektai galėtu būti, neieškojome. Tačiau ateity, būtinai jomis reikės pasidomėti labiau, gal net pavyks sudaryti maršrutą žygiui pėsčiomis ar dviračiais ir aplankyti jas keliaujant sausuma.
Srovės nešamas sėdėjau baidarėje ir gėrėjausi pakrantėse dar išlikusių senovinių pirtelių grožiu ir jaukumu, stengdamasis vieną kitą jų nufotografuoti.
Srovė susilpnėjo, į pagalbą teko pasitelkti irklus. Supratome – prieš mūsų baidares – Užupalių tvenkinys. Persiyrę tvenkinį iki užtvankos, baidares, su visa mūsų manta, turėjome persinešti žemiau jos. 16.30 val., plaukiame jau penkias su puse valandos. Už pusvalandžio, kaip buvome sutarę, pradėsime dairytis stovyklavietės įsikurti nakčiai.
Ir kaip, kad paprastai tokiose situacijose nutinka, taip nutiko ir šį sykį. Plaukiant iki užtvankos, praplaukėme nemažai viena už kitą gražesnių stovyklaviečių, kuriose krantas apaugęs minkštute žole arba užklotas suneštu upės smėliu. Pačios tinkamiausios vietos palapinėms ir lauko tualetai su patogumais, laužavietės, kepsninės ir visa kita stovyklavimui reikalinga infrastruktūra. Daugiausia tokios stovyklavietės privačios ir jų šeimininkai už leidimą nakvynei, kiek teko susidurti, ima iki 10 eurų mokestį vienam žmogui.
Praplaukus Užpalių miestelį ėmėme dairytis vietos, kurioje galėtume įsikurti nakčiai. Stovyklaviečių, tokių kokias palikome už nugaros, nematyti. Apskritai nematyti jokių stovyklaviečių, net paprasčiausio jaukesnio kranto tinkamo išsilaipinimui iš upės ir palapinės pastatymui neberandame. Intensyviau mojuojame irklais ir dairomės tai į kairįjį, tai į dešinįjį upės krantą, o iš vakarų pusės besileidžianti saulė šviečia mums tiesiai į akis taip dar labiau apsunkinama mūsų paieškas. Su kiekvienu yriu jaučių kaip trumpėja mums likusi dienos dalis, žvilgteliu į laikrodį – 18.30 val. jau pusvalandžiu atsiliekame nuo plano įsirengti stovyklavietę ir užsikūrus laužą daryti vakarienę.
Tai iš vienos, tai iš kitos pusės upė atidengia skardžius, kuriuose daugiabučius įkūrusios urvinės kregždės. Jos glaudžiai susijusios su vandens telkiniu prie kurio apsigyvena, skraidydamos virš upės ir pievose, jos gaudo įvairiausius vabzdžius. Lizdus krauna urveliuose, arba taip vadinamuose tuneliuose, kuriuos dažniausiai pačios išsikasa natūralioje smėlingoje vandens telkinio pakrantėje ar žemės pylime. Urvo gale esančioje kameroje įsirengia lizdą, kurį iškloja šiaudais arba plunksnomis ir čia pat sudeda kiaušinėlius, kuriuos pakaitomis peri abu tėvai.
Taip atsilikdami nuo plano plaukiame antrą, trečią, ketvirtą kilometrą, vietomis stabtelėjame, išlipę ant kranto apsidairome, bet nieko tinkamo nesurandame. Nerasime, sau galvoju, plauksime tol, kol surasime, kitos išeities paprasčiausiai nėra. Guodžiu save, kad dar nėra taip buvę, kad nerastumėme kur patogiai įsikurti stovyklavietę, nors kitą vertus nė karto jos ieškoti nuo upės ir neteko. Matau, dešiniame upės krante lyg ir pavėsinė, priplaukiu – tikrai. Nieko nelaukęs išsilaipinu į krantą. Ant pavėsinės užrašas „Saro pieva“, bet telefono numerio nematau, tik geriau apsižiūrėjęs ant pavėsinės sienos pamatau priklijuota lapą, jame šeimininkų telefonų numeriai. Skambinu. Atsiliepusiam, kitame laido gale, balsui sakau: „Ką turėtumėme padaryti, kad galėtume šią naktį pernakvoti Jūsų stovyklavietėje?“ „Na, – sako stovyklavietės šeimininkas, – tiesiog užsikurkite laužą ir maloniai praleiskite laiką.“ Ir viskas? Taip, ir viskas – išgirstu atsakymą. Dar pasitikslinu – ar visą tai nemokamai, gal tiesiog aš kažko nesuprantu. Taip, nemokamai, išgirstu atsakymą ir gero laiko palinkėjimą iš šeimininko.
Maloniai nustebintas džiugią žinią pranešu bendrakeleiviams ir kartu iš laivelių imame krauti mūsų kelioninę mantą.
Užsidegame laužą, statome palapines ir vakarienei katiliuke verdame žuvienę.
Sočiai pavakarieniavę, ant laužo uždedame naujų malkų ir šiek tiek pavakarojame, tačiau nuovargis ima viršų, o vėstantis oras kviečia kuo greičiau įsisukti į miegmaišius palapinėse, tad atsiduodame situacijos pašaukimui ir pamažu nugrimztame į sapnus.
Rodos tik užmigau, bet pro vasarinio miegmaišio audinius besiskverbiantis šaltis privertė vėl atmerkti akis. Vidurvasaris, tačiau lauke tik 8 laipsniai šilumos ir nors šaltis dar kaulų nelaužo, tačiau jaučiu kaip jie ima stingti, o su jais stingsta ir visas kūnas. Tokiomis „komforto“ sąlygomis vėl užmigti bus sunku. Tiesiog guliu ir nardau nuo minties prie minties. Kažkuriuo momentu atgaminu, jog kažkada esu skaitęs apie stovyklavimą žiemos metu ir apie tai, kaip taupyti šilumą šaltomis naktimis. Po truputį prisimenu, kad iš kūno šiluma pasišalina per galvą ir norint nesušalti, reikia ją kuo nors pridengti. Įkišu galvą į miegmaišį ir iki galo užsegu užtrauktuką. Neuždengta lieka tik nosis ir burna, momentaliai pajuntu kaip pasidaro kiek šilčiau. Neilgai trukus vėl užmiegu…
Šiek tiek nusnūdęs prabundu dar kartą, šį sykį iš palapinės išlįsti kviečia gamta, tačiau šalta ir lįsti laukan pasisioti atrodo neįmanomas dalykas. Stengiuosi apie tai negalvoti ir bandau užmigti vėl, bet vien tik minčių atstūmimas pačio jausmo nepašalina. Suprantu, kad nieko nebus, teks lįsti laukan. Sukaupiu visą ryžtą, susirandu lempelę ir iš šilto miegmaišio, basomis kojomis išeinu į šaltą naktį ant rasotos žolės. Jei naktį dangus būna giedras, o šį kartą taip ir buvo, tokie išėjimai atsiperka, tereikia užversti galvą aukštyn ir pažiūrėti į naktiniame danguje žibančias žvaigždes. Jų čia milijonai, būdamas mieste tokio dangaus net ir tamsiausią naktį nepamatysi. Susitvarkęs su iškilusiais iššūkiais, vėl įneriu į miegmaišį ir susišildęs panyru į šiokį tokį miegą. Prabundu 7.00 valandą.
Rytas. Šalta. Reikia keltis, pasikapoti malkų ir užsikurti ugnį, prie jos galėsiu kiek labiau susišildyti. Pratraukiu palapinės užtrauktuką ir prieš akis atsiveria garuojančios upės vaizdas. Matomas grožis priverčia trumpam užmiršti malkas ir paėmęs telefoną puolu fotografuoti neapsakomo grožio reginius.
Pirmam įspūdžiui kiek praėjus ir apsipratus su rytinės gamtos reginiais, grįžtu prie malkų. Užkurių nedidelį lauželį ir virš jo statau varinį virdulį, kurį kažkada įsigijau sendaikčių turgelyje, pravažiuodamas mažo miestelio, pagrindinėje gatvėje vykusioje mugėje. Vandeniui užvirus pasidarome kavos, o ant laužo dedame keptuvę ir pusryčiams kepame kiaušinius, daug kiaušinių.
Vis dar šalta, tačiau pro medžius besiskverbiantys, metantys ilgus šešėlius, saulės spinduliai, po truputi ima šildyti žemę, tuo pačiu ir mus. Išardome palapines ir kol gaminamės pusryčius, leidžiame joms pradžiūti. Pakuojamės miegmaišius, kilimėlius, iš pripučiamų turistinių pagalvių išleidžiame orą ir viską kemšame į neperšlampamus, plaukimui skirtus maišus.
Pavalgę dar spėjame išsimaudyti garuojančioje upėje. Vanduo gaivus, o upė gili, kaip minėjau anksčiau mūsų plaukimo metu upė buvo gerokai ištvinusi ir gylis vietomis siekė apie 3 metrus. Dauguma ant kranto pastatytų lieptų dabar buvo po vandeniu. Na, bet mums tai privalumas, didesnė srovė, praktiškai nereikia irkluoti, pati upė neša mus ten kur reikia.
Atgal į baidares sukrovę savo turtą, tvarkingai užgesinę rusenantį laužą ir stovyklos šeimininkams, tam skirtoje dėžutėje, palikę šiek tiek pinigėlių tęsėme savo kelionę žemyn upe.
Saulė jau pakilusi ir kaitina taip, kad apie naktį mus kamavusi šaltį prisimenu su ilgesiu. Vėl pasineriame į meditacinę būseną, atsiduodame tėkmei, o upė mus neša už kiekvieno vingio atverdama vis gražesnius vaizdus. Kažkur tolumoje girdisi gervių klykimas, skaidriame upės vandenyje, tarp žolių, plaukioja žuvų būriai, retkarčiais iš pievų pakyla erelis ar koks kitas plėšrus paukštis ir suka ratus tiesiai mums virš galvų. Šiandiena mūsų laukia vaizdingiausia upės atkarpa, su smėlėtais ir pušynais apaugusiais krantais.
Pasiekiame kaimą įdomiu pavadinimu – Žalioji. Kiek jau po kelionės pavyko sužinoti apie tokį ypatingą kaimo pavadinimą, tai žmonės įvairiai aiškina jo vardo kilmę. Esą netoli malūno stovėjusi smuklė žaliomis durimis, kur grįždami iš Utenos kermošių, mėgdavę užsukti valstiečiai. Kitų teigimu, Žaliąja kaimas vadinamas dėl jį gaubiančios vaiskios žalumos. Ir iš tikrųjų, stulbinanti žaluma apgaubia plaukiant pro šią vietovę. Nenuostabu, kad pakrantėse daugybė privačių stovyklaviečių, kuriose jau sustatytos turistų palapinės, o šalia jų buriuojasi turistai, pasiryžę šturmuoti upę. Suprantame, kad mūsų meditacija ilgai nesitęs ir norime mes to ar ne, kartas nuo karto, teks susitikti su pro šalį praplaukiančiais pakeleiviais.
Dešiniajame upės krante praplaukiame kažkada čia veikusio, iš akmens statyto, vandens malūno liekanas. Toks vaizdas nedažnas mūsų upėse ir tikrai prideda papildomų emocijų pro šalį plaukiančiam, nuotykių ištroškusiam turistui.
Tolimesnėje upės atkarpoje prabanga turėti ramybę pasibaigia. Sutinkame kitas grupes plaukikų, kurių požiūris į plaukimą upe kardinaliai skiriasi nuo mūsų požiūrio, bet šioje vietoje per daug nesileisiu į išvedžiojimus, tiesiog yra kaip yra.
Atkartodami upės vingius pasiekiame Mickūnus. Toje vietoje, kur įrengta motokroso trasa, dar nepriplaukus tilto, kairiajame krante, yra smėlėtas krantas, prie kurio nieko nelaukę stojame, lipame iš baidarių ir neriame į gaivų upės vandenį. Dugnas čia smėlėtas, vanduo, kaip ir visoje upėje, skaidrus. Maudykla – 10 balų.
Atsigaivinę tęsiame kelionę toliau. Rytojaus orų prognozė žada lietų, tad apsitarę, vieningai nusprendžiame, kad pasiekę stovyklavietę, kelionę baigsime šiandiena, nors pagal pirminį planą turėjome plaukti tris dienas ir įveikti 100 kilometrų. Turime vilties baigę kelionę dar suspėti į Kavarską, į legendinę koldūninę „Šaltinėlis“.
Artėjant link Mikierių atodangos, kiekvienas upės vingis atidengia vis aukštesnius skardžius, kurie nuo upės atsiskleidžia išskirtiniu grožiu. Esame Šimonių girioje, kuri vaizdinga ne tik ją stebint nuo upės. Praplaukus atodangą, dar už keletos vingių mūsų laukia šios kelionės pabaiga. Pasiekiame stovyklavietė „Šventosios upės slėnis“.
Apibendrinus, kelionė truko dvi dienas, kasdien plaukėme apie 7 valandas ir nuplaukėme apie 60 kilometrų. Irkluojant per tokį laiką galima būtų nuplaukti ir daugiau, tiesiog pasirinkome tokį režimą, leidžianti labiau mėgautis nei dirbti.
Tai tiek apie šią kelionę, kuri nuguls kiekvieno mūsų atmintin pačiais gražiausiais prisiminimais.
