„Įvairūs žygiai, maistas lauko sąlygomis ir pirtis atgaivai“, – pasiūlymą vyriškoms kompanijoms žeria, pavyzdžiui, Ignalinos turizmo organizatoriai.
Pavymui Kauno rajono muziejaus vadovas Zigmas Kalesinskas jau kiek susitupėjusių vyrų kompanijoms valandų valandas gali pasakoti apie grafo Benedikto Tiškevičiaus ir prof. Tado Ivanausko santuokas, paklydimus bei atradimus.
Limuzinai – į užmarštį
Kelerius metus Šveicarijoje ir Didžiojoje Britanijoje vilkiko vairuotojo duonos ragavęs Julius Lukijanskas dar turi ilgą baltą limuziną bernvakariams, bet jis dabar kur kas mažiau populiarus nei irklentės ar pirtis.
„Jauna karta nori linksmintis ne tik klubuose, tačiau ir gamtoje“, – sako J. Lukijanskas.
Štai, tarkime, vasarą žmonės labiau renkasi irklentes ar baidares, o vakare – pirties malonumus. Jis pats siūlo plaukimus ne tik po Aukštaitijos, bet ir po Gaujos nacionalinį parką Latvijoje.
„Norinčių praleisti aktyviai dieną ar savaitgalį gamtoje tikrai daug, ar tai būtų bernvakariai, ar tiesiog draugų grupės“, – akcentuoja Julius.
Tokių stovyklautojų apstu ir „Asalnų stovyklavietėje“, kuria rūpinasi Eglė Šilinikaitė. Pati Eglė Vilniaus pedagoginiame universitete baigusi geografiją, o Vilniaus universitete įgijusi paveldosaugos magistro laipsnį nemažai keliavo po Europą, dirbo islandiškoje įmonėje, tačiau grįžo į jai artimą Ignalinos nacionalinį parką.
„Čia buvo mano senelio tėviškė, nuo pat mažumės laiką leidau miškuose, plaukiojau ežeruose ir upėse. Būtent įvairios gyvenimo patirtys bei meilė gamtai pastūmėjo įrengti kitokią stovyklavietę“, – pasakoja Eglė.
Vietoje ilgos užstalės E. Šilinikaitė siūlo pirmiausia išsiruošti į žygį pėsčiomis, irklenčių turą ar pasiplaukiojimą valtimis. Visgi laisvalaikio nebūtina leisti aktyviai. Galima gulint hamake skaityti knygą ar tiesiog klausytis paukščių, o vakare atsipalaiduoti pirtyje.
„Pati organizuoju turus, esu ne tik žygių vadovė, bet ir sertifikuota pirtininkė, vedu pirties ritualus. Man tai labiau gyvenimo būdas, o ne verslas“, – kalba Eglė.
Nakvoti laukinių potyrių mėgėjai stovyklavietėje gali ne tik savo atsivežtose, bet jau čia esančiose kūgio formos palapinėse – tipiuose, o didesnio komforto mėgėjai – kupoluose. Stovyklavietė veikia visus metus. Net ir šalčiausią žiemą čia yra ką veikti – galima slidinėti, išsiruošti į žygius.
Atranda muziejus
Zigmas Kalesinskas Kauno rajono muziejaus Tado Ivanausko Obelynės sodyboje-memorialiniame muziejuje vyrų kompanijoms ar mergvakarių dalyvėms valandų valandas gali pasakoti apie prof. Tadą Ivanauską, jo tris santuokas, požiūrį į gamtą, Dievą ir gyvenimą, senojo paveldo sodo obelų veisles, atkeliavusias iš įvairiausių Vakarų Europos šalių.
Tai duoda peno tolimesniam gyvenimui. Dalyviai gali iki paryčių vakaroti atpažindami Kamšos upelio ravuose besiveisiančius vabzdžius ar patogiai įsitaisę po stiklinio kupolo gaubtu klausytis tarpukario Kauno ponių gyvenimo ir meilės istorijų.
Kita vertybes „surikiuojanti“ vieta – Raudondvario dvaro rūmai. Juose sukaupta grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus 261 nuotraukų kolekcija. Jos darytos dar nuo XIX amžiaus pabaigos. Zigmas šypteli, kad grafo B. Tiškevičiaus kelias – trys santuokos ir kelios dešimtys palikuonių jaunai kartai atrodo egzotiškai. Po tokio vertybinių įžangų pristatymo vakarinė užstalių tematika pakrypsta visai į kitas lankas.
Tvirtybė ir iš šaltinių
Lietuvos geologijos tarnybos patarėjas dr. Jonas Satkūnas dalies jaunimo grįžimą į amžinas vertybes prilygino vos ne XIX amžiaus žaliajam romantizmui.
Anot jo, ir aplink Kauną, ir aplink Ignaliną galima rasti dvarų, sodų, sapropelio purvo vonių bei natūralaus požeminio vandens šaltinių. Jų Aukštaitijos nacionaliniame parke yra ištirta 12.
Pirmoji Lietuvos vidaus vandenų kapitonė Aurelija Kalvaitienė, organizuojanti keliones po Nemuno deltą ir Kuršių marias, dar atviresnė – jaunų vyrų užstalės keičiamos į irklenčių varžybas su startais bei finišais, o lengvai apgirtusių iš laivų išnešti nereikia jau porą metų. Jauniems vyrams ar moterims kur kas įdomiau sąnašos, želdynai, paukščiai ar Rytprūsių istorija.
Kelionių startuolio bendraįkūrėjas Tadas Kertenis teigia, kad bernvakarių tradicijos keičiasi visoje Europoje. Ištvermės žygiai dviračiais Dunojaus pakrantėmis ar erelių pasirodymai Škotijos pilyse tampa hitu.
