Viena jų – rezervatai. Tai griežčiausius apsaugos reikalavimus turinčios saugomos teritorijos, kuriose draudžiama bet kokia ūkinė veikla. Draudžiama ten ir lankytis be saugomos teritorijos lydinčio asmens, tad į rezervatuose įrengtus takus bet kada papulti nepavyks.
Taip jau atsitiko, kad vieną dieną atsidūriau netoli Viešvilės rezervato, kurio teritorijoje įrengtas Artosios pelkės pažintinis takas. Nesu buvęs nei Viešvilės rezervate, nei jame įrengtame take, todėl smalsumas skatina veikti. Skambinu į rezervato direkciją ir bandau tartis dėl apsilankymo take. Balsas telefone perspėja, jog reikia laiką sutarti ir už gido paslaugas susimokėti. Jausdamas artėjančią galimybę patekti į rezervatą sutinku su sąlygomis ir kiek nedrąsiai pasiūlau laiką – už pusvalandžio. Po trumpos pauzės išgirstu atsakymą – važiuok!
Anksčiau rezervate esantis takas vadintas Viešvilės mokomuoju taku. Aiškumo dėlei reikėtų pasakyti, jog tai nėra tas pats maršrutas, kuris prasidėjęs Viešvilėje prie žuvitakio vadinamas Viešvilės pažintiniu taku. Buvo du skirtingi takai panašiais pavadinimais, todėl atsiradęs naujas pavadinimas tikrai įneš daugiau aiškumo. Artosios pelkės mokomasis takas, kaip ir Viešvilės rezervato lankytojų centras, yra Eičių kaime prie kelio Tauragė–Pašventys.
Rasti nesunku – prie kelio stovi į lankytojų centrą kreipiantis ženklas, todėl po sutarto laiko spaudžiu rezervato direkcijos durų rankeną. Pasitikęs Saulius dar pasitikslina, ar tikrai eisime ir ar tikrai reikia gido paslaugos? Taip, noriu paketo „viskas įskaičiuota“ – tako ir viskas, kas priklauso prie jo.
Viskas prasideda prie lankytojų centro, kurio ekspozicija „Upelis vidur girios“ įrengta 2019 metais. Ta pradžia kiek netikėta – užuot taku patraukęs į mišką, Saulius priveda prie vieno iš lauko stendų. Jame pavaizduota Viešvilės gamtinio rezervato teritorija, tačiau pasakojimas sukasi ne tik apie ją. Gal net daugiau apie tai, kas yra už tos teritorijos, nes greta rezervato plyti didžiausios žemyninės kopos Lietuvoje.
Smėlynų tikėtis pamatyti neverta, kopos apaugusios mišku, tačiau pats faktas įdomus. Įdomią paslaptį slepia ir Kaskalnio geomorfologinio draustinio pavadinimas, mat jis kilęs nuo perkasto kalno (kopos). Tik visai neseniai paaiškėjo, kad šioje vietoje buvusi kopa perkasta 1517 metais čia vykusio slapto susitikimo tarp LDK valdovo Žygimanto Senojo ir kryžiuočių ordino magistro Albrechto proga.
Viešvilės rezervato teritoriją kerta ir Melno sutartimi patvirtinta senoji LDK siena, tad tikėjęsis žinių apie gamtą, pirmiausia gaunu istorijos pamoką. Kažkuriuo metu jau norėjau paklausti, kada pagaliau eisime taku į pelkę, tačiau klausydamasis vis naujų istorijų bei gilindamasis į detales, staiga praradau laiko nuovoką. Ne, tai nėra joks psichologinis sutrikimas, veikiau normali smegenų veikla, leidžianti maksimaliai sutelkti dėmesį į tai, kas įdomu. O pritraukti dėmesį savo pasakojimais Saulius tikrai moka.
Jei rezervate įrengtas takas būtų ne mokomasis, o pažintinis, tai pasakojimas prasidėtų nuo pamiškės. Joje įrengtas tako užtvaras, kad koks įžūlesnis turistas negalėtų pasiteisinti neva nematė vaikščioti draudžiančių įspėjamųjų užrašų. Draudimas galioja ir uogautojams bei grybautojams, tačiau pažeidėjų vis tiek pasitaiko. Jau nuo Adomo laikų žmonės žino, kad saldžiausias – uždraustas vaisius, o skaniausi grybai – rezervate. Visgi taisyklės čia tokios, kad kas užauga miške, jo gyventojams turi ir likti.
Tarsi tęsdamas temą apie pažeidėjus, Saulius rodo bei pasakoja apie invazinius augalus. Jų yra ir rezervate. Išgirstu, jog medlieva, kuri nuo vaikystės žinoma kaip kurintas, yra invazinis augalas. Tamsias šio augalo uogas ne visi mėgsta, bet aš esu pripratęs, o ir vaistinių savybių jos turi, todėl naikinti namuose augančio vaiskrūmio nesinori. Žingsniuodami taku, prieiname kelis informacinius stendus. Nors ir su nuotraukomis, jie gana lakoniški ir net enciklopediniai. Nelabai mėgstu tokius skaityti, tačiau šis takas yra mokomasis ir pagrindinis informacijos šaltinis yra ne stendai, o gidas.
Klausausi pasakojimų apie rezervato augalus, gyvūnus, vabzdžius ir paukščius, tačiau bene labiausiai užtrunkame, kai paklausiu apie vilkus. Šia tema Saulius turi ekspertinę nuomonę ir pagrindžia ją stipriais argumentais. Dar vienas rezervate gyvenantis plėšrūnas – lūšis. Ji, priešingai nei vilkai, negyvena šeimomis, o plėšrūno medžioklės plotas sudaro iki 10 000 hektarų. Nors šie žvėrys vadinami plėšrūnais, juos pamačius miške turėtų apimti netikėtos sėkmės, o ne baimės jausmas. Žmonių jie bijo, o štai suaugęs šernas gali būti žymiai pavojingesnis.
Keliaudami siauru miško taku, perlipdami išvartas ir mindydami samanotą miško paklotę, prieiname aukštapelkę. Viešvilės rezervate pelkės sudaro apie 60 proc. viso ploto, Artoji – pati didžiausia iš jų. Jos plotas apie 1000 hektarų, o durpių sluoksnis siekia beveik 10 metrų. Tai didžiulis gamtos „sąvartynas“, kuriame saugojami milžiniški kiekiai CO2, o tuo pačiu saugi vieta gyventi ypač retoms rūšims.
Taip tvarkytis moka tik gamta ir ne be reikalo architektai ir dizaineriai įkvėpimo bei sprendimų bando ieškoti gamtoje. Turbūt pirmą kartą matau į pelkę nutiestą taką, įrengtą panaudojant metalinių grotelių segmentus. Gamtoje vaizdo jie negadina, o didžiausias tokios konstrukcijos privalumas – ilgaamžiškumas.
Artosios pelkės mokomasis takas baigiasi apžvalgos aikštelėje. Tai yra labiausiai nutolusi maršruto vieta, tenka suktis atgal. Pats mokomasis takas nėra ilgas, apie 1,8 km į abi puses, o forma – dalinai žiedinė. Be informacinių stendų ir pasakojimų apie Viešvilės gamtinio rezervato gamtos turtus kelionė atgal trunka žymiai trumpiau. Būtų galima dėkoti už tikrai įdomią ekskursiją Artosios pelkės mokomajame take, tačiau Saulius dar pasiūlo apsižvalgyti ir po lankytojų centrą. Jis nedidelis, bet pilnas interaktyvumo bei paukščių iškamšų, tarp kurių ir kurtinys. Šis paukštis yra tarsi Viešvilės gamtinio rezervato simbolis, nes kurtiniai čia pat veisiami ir paleidžiami į laisvę.
Su šiais, didžiausiais vištiniais paukščiais, kurie yra vieni didžiausių sparnuočių Lietuvoje, čia galima susipažinti artimiau. Ne paveikslėliuose pažiūrėti ar iškamšą paliesti, bet gyvai pamatyti voljeruose gyvenančius kurtinius. Nors didžiausia rezervato vertybė – pelkės ir Viešvilės upelio slėnis, visgi daugiausia lankytojų simpatijų nusipelno kurtiniai. Sako, įdomiausia juos stebėti balandį per jų tuoktuves. Tada jie taip gieda, kad net apkursta. Galvojat šiaip sau šie paukščiai vadinami kurtiniais?
Žmogiškasis faktorius dažniausiai minimas tada, kai kalbama apie klaidas. Tačiau tas pats žmogiškasis faktorius kaip niekas kitas suteikia nuostabias patirtis ir kuria vertę. Ir tas puikiai tinka mokomiesiems takams. Patys savaime šie takai nėra tokie įdomūs, bet gido pagalba jie tampa įdomiu informacijos šaltiniu ir malonia patirtimi. Tuo įsitikinti galima Viešvilės gamtiniame rezervate, kur su gidu galima pasinerti į žmogaus nepaliestos gamtos pasaulį.
