Tiesa ta, kad Žiežmariai yra daug senesni nei autostrada ir kūrėsi jie tada, kai šio kelio jokiuose planuose dar nebuvo. Pirmą kartą Žiežmariai paminėti istorijoje kalbant apie Strėvos mūšį. Šioje vietoje kūrėsi valsčius ir dvaras, kurie laikui bėgant išsiplėtė iki miestelio. Dar vėliau Žiežmariai tapo miestu, gavusiu Magdeburgo teises, o tokiam augimui didelę reikšmę turėjo vienas svarbiausių to meto kelių, vedusių iš Vilniaus į Kauną.
Logiška pradėti pažintį su Žiežmariais nuo Žiežmarių dvaro, kuris yra kitoje Strėvos pusėje. Gal koks kilometras nuo bažnyčios einant Vytauto gatve. Tankiai pasodintos eglutės saugo dvaro teritoriją nuo pašalinių akių, bet tai ne vienintelė kliūtis. Tvora ir užrakinti vartai leidžia suprasti, kad pašaliniai čia nepageidaujami.
Nepanašu, kad naujieji dvaro savininkai ketintų dvarą atverti lankytojams, todėl pasitenkinu fragmentišku rūmų vaizdu pro tvorą. Šioje vietoje XVIII a. stovėjo netgi dveji dvaro rūmai, o prie jų buvo įrengta oranžerija su augančiais figmedžiais. Pasirodo, šiltnamiai Žiežmariuose turi gilias tradicijas, siekiančias XVIII a.
Sukuosi atgal ir grįždamas sustoju prie dviejų raudonų plytų pastatų. Vienas jų visai netoli ir tai galėjo būti mechanizuotas malūnas, vėliau paverstas magazinu. Jame buvo sandėliuojami javai, skirti sunkmečiui ar bado laikotarpiui. Įdomiau keliauti, kai ne tik matai, bet ir žinai, ką matai. Neblogas sprendimas prie lankytinų objektų įrengti metalinius stovelius su QR kodu. Atsidariusiame Žiežmarių kultūros centro tinklapyje glaustai ir aiškiai aprašoma, kas matosi.
Kitas raudonas mūrinukas prie pat Strėvos, o jame įsikūręs Žiežmarių kultūros centras. Tai caro laikais statytas pastatas, kurio pirminė paskirtis – ligoninė. Kultūros centras apie savo pastatą nedaugžodžiauja, vos keli sakiniai. Na ir teisingai, nori pažinti giliau – keliauk su gidu.
Kitoje upės pusėje matosi gražiai sutvarkyta Strėvos pakrantė – pastatyta pavėsinė, įrengta vaikų žaidimų erdvė. Gali būti, kad čia yra kelionių baidarėmis pradžios ar pabaigos vieta, nes Strėvos upė baidarininkų mėgstama.
Grįžau į ten, nuo kur ir pradėjau pažintį su Žiežmariais. O ir patys Žiežmariai, galima sakyti, prasidėjo nuo čia, nes senasis Vilnius–Kaunas kelias buvo tikra Žiežmarių gyvybės ašis. Pasižvalgius į gatvių pavadinimus, galima pastebėti, kad gatvė link Vilniaus pavadinta Vilniaus vardu, gatvė link Kauno – Kauno vardu. Tai senasis Vilnius–Kaunas kelias, kuris pasislėpė po asfaltuotomis miesto gatvėmis. Jau XIX a. šis per Žiežmarius einantis kelias buvo išgrįstas akmenimis.
Pasakojama, jog grindinio švara rūpintis turėjo prie kelio gyvenantys namų savininkai, o už laiku nenuvalytą gatvę ar nepašalintas arklių išmatas dalintos baudos. Man tai atrodo kaip savaime suprantamas dalykas, nes dar vaikystėje tėvai to paties mokė ir mane.
Pažinties su istoriniu Žiežmarių centru neįmanoma nepradėti nuo raudonų plytų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios. Vien jau todėl, kad dėmesį atkreipia asimetrija, mat aukštyn pakyla tik vienas iš dviejų jos bokštų. Rašoma, jog tarpukariu statant bažnyčią antrojo bokšto tiesiog nespėta pastatyti. Taip ir buvo palikta su vienu bokštu kaip koks vienaragis. Nuo statybos praėjo daugiau nei 100 metų, bet per tą laiką antras bokštas neiškilo. Ir vargu, ar kada beiškils.
Ilgą laiką Žiežmariai buvo didžiausias regiono miestas, jame stovėjo rotušė, o turgaus aikštėje gyvenimas virte virė. Turgaus dienomis pro Žiežmarius net pravažiuoti būdavo sunku. Be įprasto turgaus buvo ir arklių turgus, į kurį pirkėjai bei pardavėjai atvažiuodavo iš visos Lietuvos. Beveik pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno esantis miestas nustojo vystytis tada, kai pro Kaišiadoris buvo nutiestas geležinkelis, o senojo kelio reikšmė sumenko.
Jei reikėtų įvardyti pagrindinę priežastį, dėl ko verta užsukti į Žiežmarius, tai būtų gana gerai išlikusi XVIII a. gatvių struktūra ir senieji pastatai. Laikas nestovi vietoje, tačiau vaikštant istorinio centro gatvėmis, vis dar galima pajusti to laikotarpio miesto dvasią. Tiek naujam gyvenimui prikelti pastatai, tiek tie namai, pro kurių langus švilpia vėjai, kuria muziejišką atmosferą, kurią galima pajusti vaikštant Kauno, Narimanto, Žaslių ar Gėlių gatvėmis.
Žiežmariai nuo seno buvo daugiatautis miestas, tačiau prieš Antrąjį pasaulinį karą daugiausia čia gyveno žydai. Ypač centre, kur jie sudarė apie 80 proc. gyventojų. Natūralu, kad žydai formavo senųjų Žiežmarių veidą, kurio pagrindinius bruožus galima matyti ir dabar. Vienas prie kito stovinčiuose namuose žydai teikė įvairias paslaugas, prekiavo, valgydino ir linksmino.
Buvo netgi kino teatras, kuris veikė dar sovietmečiu. Sako, pats teatro savininkas stovėdamas ant laiptų kvietė važiuojančius keliu užsukti pažiūrėti kino. Kadangi tuomet kinas dar buvo begarsis, salėje grodavo orkestras. Neretai kino „žiūrėjimas” šiek tiek užtrukdavo ir baigdavosi šokiais.
Kino teatro pastatas išlikęs, kaip ir išlikęs kitapus kelio stovintis aludininko namas. Po namu esančiuose rūsiuose buvo gaminamas alus, o pro pirmo aukšto langus pardavinėjamas einantiems ar važiuojantiems keliu. Galima tik įsivaizduoti, kokia euforija apimdavo atvykusius į Žiežmarius, kurie tais laikais buvo tikras prekybos ir pramogų centras. Tereikėjo turėti pinigų bei negailėti jų palikti žydams, nes beveik visas verslas buvo jų rankose.
Žiežmariuose galima pamatyti ir, ko gero, svarbiausią žydų palikimą – medinę sinagogą. Ilgą laiką buvusi apleista ir naudojama ne pagal paskirtį, ši sinagoga, naujai atvėrusi duris, nuskambėjo ne tik per Lietuvą, bet ir už jos ribų. Atvėrusi savo vidų menui bei renginiams, sinagoga tapo vienu iš Žiežmarių simbolių. Jei reikėtų pasirinkti vieną Žiežmarius geriausiai reprezentuojantį objektą, greičiausiai rinkčiausi sinagogą, bet tikrai ne vieno bokšto bažnyčią.
Tikrai laikas Žiežmariams atsikratyti šiltnamių gyvenvietės įvaizdžio, o tai geriausiai padaryti čia apsilankant. Istorinis centras toks kompaktiškas, jog galima viską apžiūrėti net poros kilometrų nenuėjus. Štai tokia koncentruota pažintis su kadaise sename Vilnius–Kaunas kelyje buvusiu miestu, kuriame buvo apsistojęs prezidentas Antanas Smetona, pro kurį pražygiavo milžiniška Napoleono armija. Miestas prie kelio nebeteko savo svarbos, nes pats kelias sunyko. Tačiau tai, kas buvo prie kelio – liko.
