Norint geriau jį suvokti, vertėtų atsisukti į foną, kuriame Tibeto budizmas sirpo. Šios Vadžrajanos, t. y., Deimantinės važiuoklės, atšakos pagrindas – Budos mokymai. Tačiau tai, kuo jie aplipo plisdami rūstaus klimato bei ekstremalaus kraštovaizdžio Tibeto plokščiakalnyje ir Himalajuose, visiškai nebūdinga arba neaktualu ankstyvajam Hinajanos – Mažosios važiuoklės – budizmui, pavyzdžiui, magija, taip pat sustiprintu ir labai aiškiai išgrynintu tikėjimu reinkarnacija, kartu su ja – atgimėlių, vadinamų tulku, tradicija, sudėtingomis meditacinėmis psichotechnikomis, pribloškiančia dievybių ir mitinių būtybių įvairove.
Visa tai yra kelių stiprių sistemų paveldas ir jų pynė: kai kurie pasaulėžiūros akcentai atėjo iš hinduizmo, kai kurie – iš Tibete ir šen ten Himalajuose klestėjusios archajinės bono religijos, kurią budizmas ir prarijo, kai kurie – iš vietinių šamaninių liaudies praktikų. Taigi, nenuobodu, įvairiapusiška.
Sielų turizmas
Ladake geografija transe lydi kiekviename žingsnyje ir ant kiekvieno posūkio. Tiesiogine prasme.
Budistų vienuoliai turi įvairių pareigų. Viena svarbiausių – prireikus kaimų gyventojams padėti organizuoti laidotuves. Ladako lamos parenka tikslų kūno kremavimo laiką, atsižvelgdami į astrologines prognozes, surengia velionio išlydėtuvių apeigas taip, kad mirusysis migruodamas patirtų kuo mažiau vargo.
Kadangi toje Žemės dalyje gyvybės išsikvėpimas laikomas tik dar vienu neišvengiamu sielos egzistencijos etapu ir perėjimu, tai profesionalus, besirūpinančius šiuo procesu, galima būtų palyginti su kelionių agentūromis, tik ne žemiško, o anapusinio, ir ne atvykstamojo, bet išvykstamojo turizmo arba dar tiksliau – migracijos.
Ties mirties tema, kuri labai svarbi budistams, prisiminiau, ką sakė ladakietis Dordžė – buvęs vienuolis, vienuolystę palikęs ir tapęs budizmo filosofijos mokslų daktaru, dabar dirbantis su užsienio turistais. Jis gidavo ir lietuvių keliautojų grupei, kurią šią vasarą lydėjau į Ladaką.
Dordžė daug, ir akademiškai, ir per praktikas, gilinęsis į Tibeto budizmą, abejoja, kad gyvieji gali padaryti esminės įtakos tolimesnei mirusiojo sielos kelionei po bardo.
„Vis tiek pagrindinis veiksnys, galintis nulemti tavo persikūnijimą ir kitą egzistenciją, – ką padarei per visą savo gyvenimą pats, o ne ką padarė kažkas kitas už tave tau jau mirus“, – svarstė Dordžė.
Jei tikėtume karmos teorija, jo požiūris atrodo visai logiškas. Ši diskusija skamba keistai, atrodo neaktuali? Bet ten, kur mirties kultūra stipri, tokie pokalbiai nieko neglumina.
Orakulas ant gompos stogų
Be to, kad vienuoliai gali būti mirties vadybininkais, įprasta, jog gyviesiems pagelbsti ir kaip psichologai, psichoterapeutai. Patys kiečiausi lamos savo gebėjimais artimi šamanams ir atlieka vaidmenį, kuris krikščioniškajame pasaulyje prilygtų egzorcizmui: gydo sielos žaizdas, psichines negalias, keistus sutrikimus, nelaimėliams padeda atsikratyti sunkumų naudodami amuletus, šoko terapiją. Žinoma, tokių šviesuolių visada buvo mažai, o šiais laikais jų yra dar mažiau, vienetai, net ne kiekvienoje kartoje pasitaiko.
Esti dar viena kategorija ypač retų mistikų. Tai – orakulai. Juos galima apibūdinti ir per brūkšnį – pranašautojai-magai. Matho, vienintelis Sakja ordino vienuolynas Ladake, būtent šiais specialistais ir garsėja.
Kiekvieną žiemą arba ankstyvą pavasarį (žiūrint, kaip išpuola pirmas metų mėnuo pagal Mėnulio kalendorių), kai Ladaką dar kausto žvarba ir gompos aptuštėja, arba kai nuo skaidraus dangaus šaltis po truputį pradeda trauktis, Matho kaimuke vyksta Matho Nagrong šventė. Vaizdai, kuriuos galima jos metu išvysti, nepratusį žiūrovą turėtų pašiurpinti ir visiškai ištrina jau ir taip labai silpnas ribas tarp kasdienės rutinos bei maginės tikrovės.
Taigi, tik šiame – Matho – vienuolyne kartą per metus miniai pasirodo orakulas. Po kelių mėnesių atsiskyrimo meditacijų būdelėje dar toliau nuo ir taip jau nuošaliai ant kalvos virš kaimo stūksančio vienuolyno orakulas išlenda į dienos šviesą žmonėms patvirtinti savo galių rituališkai bėgiodamas ant stogų kraštų ir pranašauti ateities, kad visi žinotų, kam ruoštis, kaip verčiau elgtis. Į šventę sugužėję ladakiečiai bei indai iš visų Indijos pakraščių su savo bėdomis stoja į ilgą eilę privačiam susitikimui su orakulu akis į akį.
Kaukiaveidžių šokiai
Vienuolynuose per tradicinius renginius vienuoliai atlieka sakralius čam šokius. Didžiausias vietinių maldininkų mases ir net saujelę atvykėlių iš Vakarų jie privilioja į Hemisą. Žiūrovų, tarp jų – ir žymiausių kelionių žurnalų ir dokumentikos žurnalistų – šioje gompoje būna tirščiau net nei per pagrindinę Tibeto budistų metų šventę – Losarą, Naujuosius metus.
Hemiso festivalis, skirtas paminėti vieno Tibeto budizmo įkūrėjų – Padmasambhavos – gimtadienį, vyksta irgi remiantis Mėnulio kalendoriumi – birželio arba liepos mėnesį, pačiu šilčiausiu ir palankiausiu metu pabuvoti Mažajame Tibete.
Per kelis šimtmečius nusistovėjo čam šokių siužetai ir choreografija. Vienuolių atliekami judesiai ir gestai, nors ir ekspresyvūs, tarytum skirti pasigėrėjimui, vis dėlto savo prigimtimi yra grynai rituališki bei hipnotiški – atliekami negreitai, dažniausiai sukantis aplink savo ašį ant vienos kojos. Ir jokios improvizacijos. O užkulisiuose juos lydi dar ir specifiniai ritualai.
Čam šokių nešama žinutė – ne socialinė. Jie pasakoja ne apie paprastų mirtingųjų dramas, bet praneša apie budizmo kovą su blogio jėgomis, atspindi budizmo vertybes – atjautą bei nesmurtą, prikelia garsiausias legendas budizmo naudai. Antai Juodųjų skrybėlių šokis pasakoja, kaip vienam vienuoliui pavyko nukauti begėdį juodaliežuvį valdovą Langdarmą, kuris neleido budizmui tvirtintis Tibete ir mieliau simpatizavo bonui.
Vieno iš šokių personažai – laimę nešančios beždžionės. Taip pat atliekamas šokis, skirtas priminti apie visa ko laikinumą šiame pasaulyje ir mus tykančią mirtį. Į sceną išbėga skeletai citipati, kurie, kaip tikima, strakaliojo, kai Padmasambhava Sniegynų šalyje statė Samijės vienuolyną, o statyboms trukdė demonai.
Visi veikėjai apsirėdę ryškių spalvų apsiaustais, o jų kaukės – estetiškai baisuokliškos. Kiekviena aprangos detalė ir aksesuaras turi nekintamas reikšmes bei funkcijas. Tarkime, penkių kaukolių karūna reiškia penkias pagrindines žmogaus ydas arba aistras, kurias budistinių praktikų pagalba galima transformuoti į penkias išmintis.
Rankoje laikoma vadžra – tai deimantinis griaustinio ginklas, kuris padeda panaikinti Dharmos kliuvinius ir sukovoti su proto tamsumu, padėti pasiekti nušvitimą. Jei vienoje rankoje yra vadžra, o kitoje – varpelis ghanta, tai jie kartu simbolizuoja metodą ir išmintį.
Kad išsibaidytų piktosios dvasios ir kliūtys Budos bei Padmasambhavos mokymams plisti, reikia kuo didesnio triukšmo ir trenksmo. Čaižūs garsai turi net kalnus sudrebinti. Todėl vienuoliai per čam šokius pučia kanglingus ir kitokius ragus, muša cimbolais, daužo damaru ar kitus būgnus. Aišku, ne bet kaip, o pagal tam tikrą eiliškumą ir derinius, kad vibracijos teiktų stiprų efektą.
Kai įspūdžiai jau susigulėjo, dabar galiu užtikrinti, jog stebėti šiuos triukšmingus, itin vizualius ir labai magiškus kaukiaveidžių pasirodymus, įsitrynus į pirmą žiūrovų eilę tarp Ladako senolių, su vietiniais jaunuoliais sėdint ant vienuolyno aikštės laiptų, prie maldų būgnų eilės, užsikorus ant stogo ar iš garbiems svečiams skirto balkono, buvo vienos iš fantastiškiausių akimirkų, kurias įmanoma patirti tik Azijoje, tik budistiniuose vienuolynuose.
Samsaros akivaizdoje – rytinės pamaldos
Tokiose vietose, kur tenka spaustis į krūvą kartu su švenčiančiais vietiniais, ištinka niekaip nesuplanuotos pažintys. Štai per pertrauką tarp čam šokių teko keliais žodžiais persimesti su iš kito Ladako vienuolyno atvykusiu vienuoliu. Su kolega paklausėme jo, kodėl pasirinko vienuolystę. Atsakymas buvo tarsi iš budistinių tekstų ištraukta klasika.
Labai šnekus ir maloniai nusiteikęs lama atsakė, kad jis paklausė mamos patarimo. Esą ji sakė: „Gyvenimas – pilnas kančios, visi mes esame samsaros įkaitai, ir tik gilios meditacinės praktikos gali padėti ištrūkti iš jos. O tu, sūnau, matau, domiesi Dharma, tad kodėl gi tau netapus vienuoliu ir nepabandžius įveikti samsaros vargus?“
Mus nuolat virškinantį samsaros – mirčių ir atgimimų – ratą, karmos dėsnį, prisirišimus, kitaip tariant, ydas, dėl kurių patiriame kančias, ir būdus iš jų išsivaduoti geriausiai iliustruoja ant vienuolynų sienų nutapyta Bhavačakra: visą mūsų būtį ir šešis jos lygius, taip pat visa ko priežastingumą savo nasruose laiko mirties dievybė Jama.
Beje, gompų sienų tapyba vis dar yra tradiciška – vaizduoja per šimtmečius nesikeičiančią simboliką, praeities bei transcendentinius veikėjus ir jų istorijas, kurios paaiškina budizmo filosofiją ir pasaulėvaizdį. Tai – tarsi Dharmos (budistinių mokymų) enciklopedijos, mūsų proto ir jo kuriamų iliuzijų dekonstrukcija, visatos ir sąmonės struktūros žemėlapiai, tik reikia juos mokėti perskaityti.
Samsara – slaptažodis į budizmo filosofiją. Sukurti jau bent trys filmai šiuo pavadinimu. Naujausias (režisierius – Loiso Patino) pasirodė tik šiais metais – apie vaizdingą vienos sielos kelionę nuo Laoso iki Zanzibaro paplūdimių.
Kita to paties pavadinimo vaidybinė drama su romantišku meilės prieskoniu kurta pačioje šio tūkstantmečio pradžioje ir būtent Ladake (režisierius – Panas Nalinas). O prieš gerus 10 metų pasirodė dokumentinis Rono Fricke filmas „Samsara“, filmuotas skirtingose pasaulio šalyse, tarp jų – Ladake, Tiksės vienuolyne.
Tiksę įdomiausia lankyti ankstyvą rytą. Paaugliai vienuoliai, užlipę ant vieno iš gompos stogų, pučia ragą į tolius, o patys mažiausi gieda – taip kolegas kviečia į rytines pamaldas.
Jas galima pramiegoti, bet tada teks likti be pusryčių. Jie yra ceremonijos dalis. Jaunesni mokiniai nešioja bidoną ir visiems iš jo į atkištus puodelius pila energizuojančią pieno bei lydyto sviesto arbatą, neišskiria ir atklydėlių iš pašalies. Visi vaišinami ne dėl kažkokio šou efekto – tokia sena gompų tradicija.
Vienuoliai paprastai valgo tsampą – tešlą iš miežių miltų, o desertui gauna po saldainį ar kokį sausainiuką. Svarbiausia – jie gieda įvairias mantras, pavyzdžiui, Medicinos Budai, Žaliajai Tarai ir kitoms dievybėms globotojoms. Ir vėl – transas. Ne parodomasis, ne dėl žiūrovų. Užsukę žioplinėtojai – tik tarp kitko.
Kaip vienas Nepalo vienuolis Vakarų žurnalistams yra pasakęs: „Šiandien didžiausia problema Himalajų vienuolynuose – ne turizmas ir ne komercija, o šiuolaikinės technologijos.“
Jis turėjo omenyje, kad vis daugiau vienuolių tampa priklausomi nuo išmaniųjų telefonų, o tai – nepalyginamai didesnė grėsmė jų protui ir pačiai budizmo studijų kokybei nei į gompų sales apsidairyti ir į bauginančias jidamų statulas paspoksoti užsukę keliautojai bei kitatikiai. Turistai bent jau gali atnešti vienuolynams ir vietos gyventojams naudos, o skaitmena tik kenkia.
Apskritai, nors Ladako slėniuose ir kalnų prieigose statoma vis daugiau gražių medinių svečių namų, o turistų daugėja, ypač – iš pačios Indijos, nes išsilavinę ir labiau pasiturintys indai labai mėgsta keliauti po savo šalį, turtingą nuostabiausių peizažų, vis tiek turizmo apsukos šiame pasaulio pakraštyje – palyginti juokingos.
Nuo kelionių į Ladaką lygumų žmones atmuša kalnai, kad ir kaip viliotų jų didybė. Apie iššūkius organizmui bei galimus nepatogumus keliaujant kelių kilometrų aukštyje virš jūros lygio jau rašiau anksčiau.
Taigi, aukščiausių planetoje perėjų šalis – ne kiekvienam. Prie tauraus, stichiško Himalajų grožio bei Tibeto budizmo prisiliesti lemta tik atkakliausiems ir drąsiausiems. Arba tiems, į kurių atmintį giliai įsirėžė Rytų romantiko, avantiūristo, Šambalos ieškotojo, o gal ir šnipo Nikolajaus Rericho paveikslai, tapyti Stoko – Ladako karaliaus rūmų arba vaizdingiausių vienuolynų terasose žvelgiant į kerintį kalnų horizontą ir virš jų pakibusį mėnulį.
Ne sykį mes, lietuviai, buvome vieninteliai gompų svečiai, o kai kur prasilenkdavome tik su kokia indų pora. Dažnai vienuolynų vienatvė atrodė įstabi, ir šį jausmą dar labiau sustiprindavo nuo pakilusio vėjo besidaužančios senos vienuolyno arba tiesiog subūdavoto lauko tualeto su skyle, atsiveriančia į gilią prarają, durys.
Ant rerichiško pasaulio stogo krašto
Ypatinga tyla vienuolynuose pasitiko Nubros slėnyje. Visai kitoks žemės paviršius nei Ladako sostinėje Lėjuje ar aplink ją. Rusvą ir saulės nuauksintą Karakorumo kalnų kraštovaizdį paišo dykuminis smėlis, o jį vietomis užpildo žaluma ir gyvybingi upokšniai.
Žmonių veidai – irgi kitokie: gymis – dar tamsesnis nei ladakiečių, akys – plačios, anglies juodumo. Į Ladaką jie atkeliavo iš kaimyninio Baltistano ir vadinami balti. Mūsų etnoromantikai spėjo šią tibetiečiams giminingą, daugiausia po Pakistaną paplitusią tautelę susieti su baltais, nors tikrovėje tik pavadinimai atsitiktinai skamba panašiai, daugiau – jokių panašumų su linaplaukiais, pilkšvaakiais lietuviais ar latviais, nei jokių užuominų į baltiškąją pagonybę.
Šie žmonės – ne budistai, o musulmonai ir sufijai. Tai ypač justi vakaro patamsiuose, kai virš lempučių girliandomis išpuošto smėlyno, kur vyksta diskotekos, pasklinda muedzino balsas, kviečiantis į maldą Alachui.
Tačiau „trirankis“ Nubros slėnis stipriai alsuoja ir Budos dvasia. Gigantiškas, 32 metrų aukščio, modernus Maitrėja pūpso ant terasinės pakylos viduryje laukų, netoli stambaus Diskito vienuolyno. Būsimojo Budos veidas atsisukęs į Pakistano pusę su viltimi, kad kariniai konfliktai dėl Siačeno ledyno teritorijos liausis.
Kaip labiausiai nuo pasaulio atitolęs vienuolynas pasirodė Ensa. Jam – 250 metų. Ladake yra ir žymiai senesnių gompų, tačiau šis – taip sunkiai pėsčiomis pasiekiamas, tiek reikia nuo žvyrkelio kopti aukštyn ir stačiai, kad, regis, tūkstančiai metų tą nuošalų vienuolyną skiria nuo šiuolaikinės civilizacijos.
Nedidelė šventykla pasibaigia niekur. Už jos – tik paukščių čiulbesio pilna laukinė pieva bei kalno siena, ir viskas, o priešais – Karakorumo vertikalių, jas horizontaliai perrėžiančios Nubros upės ir plataus smėlyno juostų panorama.
Tikras budų prieglobstis. Čia buvome vieninteliai atklydėliai. Apskritai, tik mes vieni. Tiesą sakant, tuo metu net vienuolio nebuvo – Dordžė sakė turbūt išėjęs su reikalais į kaimą. Ne veltui mūsų mikroautobuso vairuotojas, dar tik važiuodamas Ensos kryptimi, stabdė pakelėje kaimo gyventojus ir ieškojo šventovės salių raktus saugančio senuko, galbūt seniūno. Viskas labai lokalu – maldininkai turi žinoti, į ką kreiptis dėl gompos raktų.
Žemė, kur Dalai Lama laukiamas
Kitas budistinės ramybės guolis – Alčis. Tik šis – bene vienintelis iš istoriškiausių ir žymiausių Ladako vienuolynų, kuris išaugo ne ant uolų viršūnių, ne ant kalno, o jo papėdėje. Miestelis, prisišliejęs prie gompos, – tarytum kurortas, nepaprastai harmoningas. Bet ir jame prie suvenyrų prekystalių ir nuobodžiaujančių prekeivių prasilenkėme vos su keliais svetimais turistais.
Alčis apžavėjo ne vien kaimiška vienatve. Po pusryčių sode medžių pavėsyje susiradau ten labai inteligentišką tų svečių namų savininką, kad padėkočiau už gerą atmosferą. Dar viena kita pastaba, ir šis ladakietis priėjo prie atsiminimo, kaip, kai jis dar buvo mažas, tame pačiame obelų sode lankėsi Jo Šventenybė Dalai Lama XIV ir pradžiugino vaikus nusiskynęs obuolį nuo anos šakos, visų akivaizdoje atsikandęs ir nusišypsojęs.
Daugelis ladakiečių turi šiltų prisiminimų iš susitikimų su Dalai Lama, gyvenančiu visai netoli – Himačal Pradešo valstijoje, Dharamšaloje. Ladaką, kaip vieną paskutinių laisvų Tibeto budizmo buveinių šioje Žemėje, jis lanko gan dažnai, apsistoja ilgesniam laikui. Štai ir šią vasarą Dalai Lama beveik du mėnesius praleido Ladake. Budistams tai – svarbus įvykis.
Kai kurie vienuolynai turi įrengę naujas, erdvesnes sales arba aikštes lauke Tibeto dvasinio lyderio viešoms paskaitoms. Gelug, dar vadinamos Geltonkepurių, sektos, kuriai Dalai Lamos atstovauja, gompose garbingiausiose vietose greta dievybių ir garsiausių budizmo mokytojų bei atgimėlių padėtas ir Dalai Lamos XIV atvaizdas, kartais – realaus žmogaus dydžio. Kinijos okupuotame Tibete už tokią atvirai rodomą pagarbą Jo Šventenybei baustų.
Į minias ir materialesnius malonumus grįšime vėl pasiekę Lėjų.
Plačiau apie Tibeto budizmo raidą, atjautos religijos kelią Sniegynų šalyje (taip vadinamas Tibetas) ir mistikos persisunkusias tradicijas su Raimondu Dikčiumi pasakojame knygoje „Geografija transe“.
