Nors iš Mandalajaus iki Luangprabango – miesto, kurį ketinome pamatyti, yra 1 400 kilometrų, tačiau teko įveikti dvigubai daugiau, nes, kaip visada, reikėjo keliauti per Bankoką. Būtent per šį didmiestį veda visi Azijos kelionių maršrutai. „Asia airlines“ sutrumpina atstumus, atpigina keliones, šios kompanijos bilietus dažnai galima įsigyti po 30–40 dolerių.
Tad iš Mandalajaus oro keliu per Bankoką tą pačią dieną pasiekėme Šiaurės Tailando miestą Čiangrajų, kuris yra šalia sienos su Laosu. Būtent šis miestas tarp keliautojų žinomas kaip vienas iš būdų pasiekti Luangprabangą.
Schema tokia: Čiangrajuje sėdi į autobusą ir per dvi–tris valandas pasieki Draugystės tiltą, tai yra tiltą, kuris jungia du Mekongo upės krantus ir dvi valstybes – Tailandą ir Laosą. Pervažiavęs jį, išvysti skaudžiai mums pažįstamą ženklą – pjautuvą su kūju raudoname fone. Už 35 dolerius gauni šalies vizą. Ir niekas neužduoda keistų klausimų, tokių kaip „kodėl tu čia?“, „kur nakvosi?“ ir „ką veiksi?“.
Tad sveiki atvykę į socialistinę Laoso respubliką. Kaip ir Vietname, Kambodžoje bei Kinijoje, čia išliko socialistinė santvarka. Pirmas įspūdis – visai neblogas. Čia kur kas švariau ir tvarkingiau nei Mianmare, namai ir automobiliai kiek geresni. Socializmas yra efektyviau nei karinės chuntos valdoma ekonomika.
Iš Laoso pasienio miesto Houayxay yra dvi galimybės nukeliauti iki Luangprabango – autobusu arba laivu. Autobusai išvyksta du kartus per dieną ir 470 kilometrų atstumą važiuoja 15 valandų. Bet tai – oficiali statistika. Keliautojų forumuose sužinojau, kad kelionė trunka kur kas ilgiau. Vieniems keliautojams teko stoti tris kartus, nes būtent tiek kartų vairuotojas keitė pramuštus ratus. Ir tai nieko keisto, nes padangos buvo labai senos ir visiškai be protektoriaus. Kito autobuso keleiviai patys stūmė autobusą į kalną, nes šiam neužteko sveikatos į jį įvažiuoti.
Trečio autobuso keliauninkai parašė visą apsakymą apie tai, kaip važiuoja penkiasdešimties metų autobusu. Jis, aišku, neturėjo kondicionieriaus, jame, aišku, nebuvo patogių sėdynių. Keleivių buvo priimta dvigubai daugiau nei yra sėdimų vietų. Vietiniai žmonės praėjime sukrovė įsigytus ryžių ir cemento maišus, kurie tapo papildomomis sėdimomis vietomis. Ši kelionė truko aštuoniolika valandų.
Antras kelias į Luangprabangą – vandens kelias, nes nuo minėto pasienio miestelio iki Luangprabango ir vėliau iki sostinės Vientiano teka didžiausia Azijos upė Mekongas. Mums reikalingu maršrutu plaukia dviejų tipų laivai – „slow boat“ ir „speed boat“. Pastarasis – siaura nedidelė valtelė, kurioje telpa iki dešimties žmonių.
Keleiviai apvelkami gelbėjimosi liemenėmis, jiems uždedami šalmai. Sako, kad šis bolidas gali pasiekti iki 100 km/h greitį. „Speed boat“ visą atstumą įveikia per septynias–aštuonias valandas. Valteles dažnai vairuoja paaugliai, sakoma, kad ne vienos tokios valtelės keleiviai yra patikrinę gelbėjimosi liemenių plūdrumą ir šalmų tvirtumą. Tačiau šį variantą irgi atmetėme dėl dviejų priežasčių – prognozės žadėjo liūtingą dieną ir tai, kad kelionė jomis beveik du kartus brangesnė nei „slow boat“.
Pastarasis laivas – tai ilgas, bene šimto metrų daiktas, kuriame telpa apie porą šimtų žmonių. Jame yra autobusą primenančios sėdimos vietos, veikia bufetas, kuriame galima nusipirkti kavos, vandens, alaus ir sausų užkandžių. Laive taip pat yra tualetas. Ši vandens mašina plaukia dvi dienas. Kelionė buvo tokia: ryte mes iššokome iš mikroautobuso ir lėkėme į laivą užsiimti vietų. Lėkėme, nes iš dangaus pylėsi vanduo. Laimei, pamatėme, kad laivas ne tik su stogu, bet ir jo šonai uždengti. Vadinasi, keliausime sausi. Netrukus susėdo visi šlapi lyg kačiukai keleiviai ir laivo gale pasigirdo motoro plerpimas.
Viduje prasideda veiksmas: žmonės nusirenginėja šlapius drabužius, iš kuprinių traukia sausus – vietoje prasideda persirenginėjimo teatras. Tuomet visi pradeda šildytis kaip kas išmano. Vieni vartoja vietinius alkoholinius gėrimus, kiti stovi eilėje prie baro nusipirkti arbatos. Ilgainiui daugelis susipažįsta, ima draugauti, laive prasideda klegesys. Pasaulis čia margas – turistai iš Austrijos, Prancūzijos, Britanijos, Vokietijos, Kanados, Australijos ir kitų šalių. Kelionės pabaigoje jaunos britės, įveikusios nemenką romo butelį, ima šokti.
Apie penktą valandą vakaro laivas sustoja Pakbeng miestelyje, kurio pagrindinis pajamų šaltinis yra tokie kaip mes pasaulio klajūnai. Miestelis gerai pasiruošęs mus priimti – čia veikia bent keliolika viešbutėlių su restoranais, parduotuvės siūlo įsigyti šiokių tokių maisto prekių ir alkoholio. Viešbutį iš anksto pasirinkome internetu. Puikus viešbutėlis ant upės kranto kainavo 28 dolerius dviem žmonėms su puikiais pusryčiais. Vakare visus keliautojus pakvietė muzikos klubas, įsikūręs ant upės kranto.
Pusryčiaudami stebėjome, kaip kitame krante vietiniai žmonės maudo du dramblius. Sutikite, tikrai nekasdieniškas pusryčių vaizdelis. Pasirodo, čia yra nedidelis dramblių rezervatas. Turistai – mielai laukiami. Paskaitę lankytojų atsiliepimus pasigailėjome, kad nesustojome miestelyje vienai dienai – juk būtų labai miela praleisti dieną su drambliais, jų prižiūrėtojais fantastiškai gražiose Mekongo pakrančių džiunglėse. Dramblys – Laoso simbolis. Tačiau kadangi ir simbolį galima parduoti, tai daugumą dramblių nužudė brakonieriai. Iš 10 000 keturkojų šalies gyventojų teliko 2 000.
Apsirūpinę sumuštiniais vėl sėdame į laivą. Šiandien visų mūsų nuotaika geresnė, nes jau nebelyja, tad nuo laivo šonų nuimtos užuolaidos – gėrėsimės vaizdais! Iš anksto buvau nusiteikęs pesimistiškai – bus nuobodu dvi dienas sėdėti laive, neturėsime ką veikti ir apskritai bus gaila laiko. Tačiau viskas ne taip. Mekongo pakrančių gamta labai graži, pakrantėse išsidėstę egzotiški kaimeliai, tad visa tai vertini kaip menišką kino filmą, kaip meno kūrinį, sukurtą gamtos. Gamta po lietaus piešia fantastiškus peizažus, juos dekoruoja aplink kalnus besivejantys debesys.
Monotonijos išvengti padeda pokalbiai su bendrakeleiviais. Pabendrauti ir smagu, ir naudinga – sužinai, kur verta keliauti ir kur ne, kas kur kiek kainuoja. Dauguma laivo keleivių gana jauni – apie 30 metų. Nė vienas jų neturėjo lagamino – visi keliauja su gana nedidelėmis kuprinėmis ir yra vadinami kupriniautojais.
Jais tapome ir mes – džiaugiamės, kad visi namai telpa į 40 litrų kuprinę. Ji lengva, ją lengva nešti, autobuse galima palaikyti ant kelių ar pakišti po sėdyne, lėktuve nereikia priduoti į bagažą ir mokėti papildomų mokesčių. Pasirodo, lengvai galima susipaprastinti ir įsigijus šiuolaikinius modernius sportinius sintetinius drabužius, pasiimti jų tik minimalų kiekį.
Plaukdami laivu džiaugiamės, kad pasirinkome „slow boatą“, nes visą dieną pliaupusi smarki liūtis užpylė kalnų kelius, ėmė slinkti nuošliaužos, tad autobusai strigo kalnuose. O ant vandens kaip ant vandens – jo mažiau ar daugiau, mes vis tiek judėjome į priekį. Kelionė laivu vienam žmogui nuo Čiangrajaus iki Luangprabango kainavo keturiasdešimt dolerių ir užtruko beveik dvi dienas. Bet buvo smagu.
