Anot Aistės, tai yra užkrečiama, tampa tarsi loterija, kai nežinai, kokį bilietą ištrauksi:
„Artimieji dažnai klausia, kada aplankysiu kitą kartą. Atsakau, kad nežinau, net ką veiksiu rytoj.“
– Ar būti stiuardese buvo tavo vaikystės, mokyklos laikų svajonė?
– Mokykloje svajojau būti žurnaliste – sekėsi rašyti. Pirmą kartą lėktuvu keliavau 18 metų. Pamenu, pakeliui į oro uostą kelias buvo labai slidus, autobusas atrodė sunkiai kontroliuojamas. Pagalvojau, kad nenorėčiau užbaigti gyvenimo nė karto nepaskridusi lėktuvu, būtų, švelniai tariant, gaila. Ir toje kelionėje, jau skrendant lėktuvu, man kažkas suvirpino širdį – tai buvo viena nuostabiausių, įdomiausių, kupina jaudulio patirčių.
Atrodo, nebelabai man rūpėjo, kur ir kodėl aš keliauju, man pakako skrydžio įspūdžių. Tačiau save nuvertinau ir nemaniau, kad kada pavyks atsikąsti stiuardesės duonos, todėl ieškojau realistiško gyvenimo plano.
– Kokias studijas pasirinkai baigusi Kėdainių šviesiąją gimnaziją?
– Paskutinėmis dienomis suabejojau savo ramiu gyvenimo planu, 8 metus brandinta mintimi, jog studijuosiu žurnalistiką, ir įstojau į tarptautinį verslą – norėjau gyventi užsienyje.
– Esi viešai prisipažinusi, kad tavo vaikystės užsienis buvo Talinas, kuriuo labai žavėjaisi, o kaip dabar?
– Mano tėtis yra autobuso vairuotojas, todėl kartais pasiimdavo mūsų šeimą važiuodamas tokiomis kryptimis, kaip Latvija, Lenkija ar Estija. Pastaroji šalis, kaip pasaulio daugiau nemačiusiam vaikui, atrodė tikras užsienis, ten viskas kitaip – net jūros spalva man kitokia.
Vėliau teko daug kartų ten grįžti. Talinas visada pasitinka didingomis miesto sienomis, bokštais ir viduramžio stiliaus kavinuke centre, kur žvakių šviesoje iš molinių indelių siurbčiojama sriuba. Taline buvau ir vienoje pirmųjų savo komandiruočių, gyvenau ten mėnesį. Tuo metu iš ten skraidydavome du kartus per savaitę, tad visos kitos dienos buvo skirtos gražių panoramų paieškoms.
– Ar iš karto teko dirbti pagal pasirinktą specialybę?
– Galima sakyti, kad pagal specialybę dirbti niekada ir neteko. Po pirmo semestro nusprendžiau eiti į stiuardų atrankas – gal pirmą kartą nepavyks, bet penktą – priims. Atranka iš karto buvo sėkminga, todėl perėjau į ištęstines studijas ir nėriau į orlaivio palydovo kursus.
– Pretendentams į šį darbą keliami tam tikri reikalavimai – papasakok, kokie?
– Svarbu mokėti anglų kalbą, galėti plaukti, pasiekti tam tikrą aukštį bent pasistiebus ir, be abejonės, nepriekaištinga reputacija bei sveikata. Orlaivio palydovas turi turėti licenciją, kuri gaunama po intensyvių mokymų ir egzaminų įtraukiant kasdienes pratybas su avarine įranga, pirmosios pagalbos žinias, plaukimo, gaisro gesinimo, čiuožimo nuo slidės praktikas.
Kai kurios įmonės reikalauja jau turėti licenciją ar mokėti už mokslus patiems, kai kurios apmoka ir siunčia savo būsimuosius darbuotojus mokytis. Taisyklės aviacijoje yra parašytos „krauju“ – po tragiškų įvykių. Jų sąrašas ilgėja – pasaulis iš to mokosi. Todėl orlaivio palydovas privalo jas žinoti ir dirbti pagal nurodytas instrukcijas.
– Žvelgiant į orlaivių palydoves, jos atrodo kaip modeliai. Ar labai svarbu šiame darbe išorinis grožis?
– Manau, atsižvelgiama į tvarkingą išvaizdą. Kai kuriose kompanijose vis dar draudžiamos tatuiruotės, veido auskarai ar žymesni randai. Aviacija keičiasi ir labiau vertinamas yra profesionalumas, mokėjimas bendrauti su žmonėmis bei darbas komandoje.
Net amžius yra nelabai svarbu, pavyzdžiui, mano mokymų grupėje buvo labai šauni vyresnio amžiaus moteris, kuri, jau užauginusi savo vaikus, nusprendė išbandyti šią profesiją.
– Ar jūs pačios turite rūpintis nepriekaištinga šukuosena, makiažu?
– Tiesa, į skrydį ateiname pasipuošusios – ilgesnių plaukų merginos riša plaukus į kuodukus, jei jie dažyti – be ataugusių šaknų. Nagai taip pat privalo būti sutvarkyti – permatomu, raudonu, prancūzišku stiliumi ar kūno spalva lakuoti, neilgi.
Būtinas klasikinis makiažas. Neleidžiama per ilgų priaugintų blakstienų ar perdėtai daug papuošalų. Jeigu yra tatuiruočių matomose vietose, jos privalo būti užmaskuotos. Žinoma, kiekvienos oro linijos turi savo standartą.
– Kiek jau šalių aplankei, kokios jos?
– Per dvejus metus teko pabuvoti Senegale, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Danijoje, Turkijoje, Egipte, Anglijoje, Prancūzijoje, Mianmare, Kipre. Vienose šalyse buvau kelias dienas, kitose – savaitę ar mėnesį.
– Ar turite laiko daugiau susipažinti su šalimi, ar nuskridę apsiribojate tik oro uostų teritorija?
– Labai įvairiai. Jei tenka išvykti į komandiruotę, dažniausiai ten gyvenu mėnesį. O kartais nuskrendi ir iš lėktuvo net neišlipi. Nutinka ir taip, kad vienas skrydis virsta kelių dienų komandiruote svetur – tam įtaką daro pasikeitę projektų planai, oro sąlygos ar techninės kliūtys.
Praėjusią vasarą Turkijoje buvau tris kartus po mėnesį. Kad ir kaip buvo smagu, supratau, jog lietuviškos vasaros kvepia kitaip – iš naujo pamilau tėvynę.
– Savo feisbuke esi prisipažinusi, kad Kūčias teko švęsti nuskridus į Senegalą. Koks jausmas švenčiant taip toli nuo namų?
– Tikrai taip! Prieš išvykstant, mama į lagaminą įkišo kūčiukų, kalėdinę dovaną, ir taip gruodžio viduryje išskridau į Afriką. Per Kūčias su savo įgulomis prie baseino pasidengėme stalą iš to, ką atsivežėme bei paminėjome šventes.
Nemeluosiu, trūko šalčio ir sniego, buvo keista matyti internete draugų jaukiai papuoštus namus, kepamus sausainius. Atrodė, kad gyvename skirtingose realybėse. Sujaudino ir mamos dovana, kurią išpakavau Kalėdų rytą prieš skrydį – tai buvo Lietuvos žemėlapio kontūro pakabukas su grandinėle ir užrašu: „Lietuva – tai jausmas.“
– Kokios šalys dabar palieka didžiausią įspūdį?
– Tai, kas mažiausiai pažinta – šalys kituose kontinentuose su išskirtine kultūra ar neįprasta gamta.
– Esi sakiusi, kad labai pamilai ir jūrą?
– Tikriausiai taip yra todėl, kad nostalgiškiausi vaikystės prisiminimai yra susiję su jūra. Be to, ji jungia daug krantų. Gal dėl to ji kiekvieną kartą užgniaužia kvapą.
– Ar skiriasi darbo specifika priklausomai, kokioje skrydžių bendrovėje ar kompanijoje dirbi?
– Labai skiriasi. Pavyzdžiui, pigių skrydžių kompanijos vengia likti kitose šalyse, tad tikėtina, kad po skrydžio grįši namo. Kitos turi nakvynes kitose šalyse.
Užsakomųjų reisų kompanijos yra visai kitas pasaulis orlaivio palydovams – bet kurią minutę gali atsirasti krypčių, apie kurias net nebūtum pagalvojęs. Tarkime, mūsų įgulos neseniai išvyko į Centrinę Ameriką – Nikaragvą.
– Ar tarp orlaivių palydovų tenka susitikti daug lietuvių? Su kokių šalių darbuotojais tenka dirbti?
– Su mumis dirba daug lietuvių, portugalų, graikų, lenkų, ispanų. Komandiruotėse tenka sutikti kitų šalių ir kompanijų stiuardų, kurie atsakingi už nepriekaištingą aptarnavimą, kol mes rūpinamės saugumu. Kartą, skrendant namo iš Senegalo su kitomis oro linijomis, ten dirbęs orlaivio palydovas atpažino mus ir persodino į verslo klasę – buvo labai malonu.
– Paprastai lėktuvų keleiviai mato tik šviesiąją orlaivio palydovų pusę – šypsosi, maloniai bendrauja, yra paslaugūs. O kokius darbus jums tenka nuveikti, ko nemato keleiviai?
– Darbo diena prasideda nuo susipažinimo su įgula – aptariame skrydį, procedūras, o žinioms palaikyti atsakome į kelis klausimus. Atėję į lėktuvą, patikriname ir įvertiname avarinės įrangos būklę, apžiūrime, ar nėra įtartinų objektų.
Dažnas atvejis, kai keleiviai skrydyje negaluoja – privalome veikti komandoje ir jiems padėti. Be to, kiekvienais metais turime žinių atnaujinimo kursą, laikome egzaminus vėl ir vėl.
– Kas šiame darbe sunkiausia?
– Sunkiausia yra užsirašyti pas manikiūro meistrę (šypsosi). Atrodo, vizitas jau tuoj ir, žiūrėk, sėdi Ispanijoje. Juokiuosi, bet iš tiesų tai reprezentuoja, kad turi mokytis planuoti ir gyventi iš naujo kiekvieną kartą, kai netikėtai atsiduri svetur.
– Ką veikiate ilgųjų skrydžių metu, naktį, kai keleiviai ilsisi? Ar ir jūs galite visiškai atsipalaiduoti? Kiek teko ilgiausiai būti ore?
– Kabiną, tualetus, pilotų būklę turime tikrinti nuolat, tačiau laisvesnėmis minutėmis šnekučiuojamės su kolegomis, grožimės vaizdais iš pilotų kabinos. Aviacija ir jungia, ir išskiria, tad kartais tą patį kolegą pamatai tik po metų – būna įdomu vėl susitikti, aptarti jų kelionių įspūdžius.
Laikas, kurį galime dirbti ar praleisti ore, yra griežtai apibrėžtas. Ore ilgiausiai buvau 13 valandų. Tai buvo skrydis iš Paryžiaus į Mianmarą
– Kokią pasirinktum šalį, kurioje norėtum atostogauti?
– Banalu, bet aš labai noriu į Tailandą.
– Lipdama į lėktuvą, visada akylai peržvelgiu orlaivio pilotus, palydovus, turėdama galvoje, kad jų rankose mano gyvybė, o išlipdama iš lėktuvo visuomet jiems padėkoju už laimingą skrydį. Ar iš tiesų saugus skrydis priklauso tik nuo šių žmonių?
– Užkulisiuose svarbų vaidmenį atlieka ir orlaivio mechanikai, kurie prieš ar po skrydžio patikrina lėktuvo būklę. Vieną kartą buvome pilnai pasiruošę laipinti keleivius, bet atėjęs mechanikas pasakė, kad lėktuvą reikėtų patvarkyti, tad jis bus stabdomas. Ėjome į kitą lėktuvą ir pradėjome įrangos tikrinimą iš naujo, skrydis buvo trumpam atidėtas. Viskas tik dėl mūsų pačių ir keleivių saugumo.
Privalau paminėti ir tai, jog vienam orlaivio palydovui tenka 50 keleivių, todėl skrydžio saugai didelę įtaką daro ir pačių keleivių noras klausyti nurodymų bei bendradarbiauti su įgulos nariais. Ne kartą, lėktuve kilus muštynėms, įgulos nariams padėjo stipresni keleiviai.
– O koks yra pačios skrydžio palydovės bagažas?
– Mano lagamine visada bus maudymosi kostiumėlis ir drabužiai nakvynei net jei ji neplanuojama – patirtis rodo, kad mūsų keliai nežinomi. Kartą skridome iš Rygos į Miuncheną, planavome grįžti į Rygą, tad labai nepersistengiau pasirūpinti lagamino turiniu. Visgi kelias dienas praleidome Vokietijoje, o svarbiausi daiktai liko Latvijos viešbutyje.
Kitas per klaidas išmoktas dalykas – kruopščiai susidėti vaistinėlę visiems gyvenimo atvejams. Išskridusi į Mianmarą, peršalau, galvojau, kad niekis – nusipirksiu vaistų. Deja, namų darbai padaryti nebuvo – nepasidomėjau, jog vaistinės mūsų kvartale nebuvo – pasitiko gana skurdi aplinka. Iš klaidų pasimokiau su kaupu.
Žinoma, higienos priemonės, makiažas. Be to, jeigu išvykstu ilgesniam laikui, pasiimu savo kavos puodelį ir kelis sūrelius. Tai padeda jaustis kaip namie.
