Kaip tradiciškai nutinka atostogautojams, dvi savaitės Sakartvele prabėgo akimirksniu. Pasivažinėjus po šalį, į akis labiausiai krito provincijos skurdas, vietomis primenantis Maroko plynes su palaidais naminiais gyvūnais, chaotišku eismu, palaikėmis trobelėmis ir šiukšlinose pakelėse tupinčiais vyrais. Opoziciją tam sudaro stilingo jaunimo kupina, tiltais ir dangoraižiais blizganti sostinė, taip pat gausias gamtos bei istorinio palikimo vietas lankantys turistų kortežai.
Didysis Sakartvelo skirtumas nuo afrikietiškų kontrastų – išvien kyšantis sovietinių laikų palikimas. Nuo pusiau apleistų gamyklų ir „chruščiovkių“ iki čia drąsiai besijaučiančių rusų turistų, perkančių puodelius su Stalino atvaizdais. Tiesa, pelnymasis iš kruvinojo diktatoriaus įvaizdžio nėra masinis reiškinys, labiau pasitaiko jo gimtajame Goryje ir rusų turistų susitelkimo vietose.
„Išbuožintas“ ir ištremtas
Nors Sakartvelas, palaikomas Lietuvos ir kitų draugiškų valstybių, jau gerą dešimtį metų taikosi į Europos Sąjungos kandidates, šansai prisijungti prie senojo žemyno struktūrų yra migloti. Šią vasarą, skirtingai nuo Moldovos ir Ukrainos, gavusių kandidačių statusą, šaliai tebuvo suteiktos tik „europinės perspektyvos“. Kad iki Europos jiems toli, pripažįsta ir patys kartvelai. „Turime nuostabiai gražią šalį, bet nėra pas mus tvarkos, ir dar ilgai nebus. Valdžia ir mentalitetas ne tie. Gyvename blogai, tarsi užstrigę sovietijoje. Viena laimė, kažkiek gelbėjate jūs, turistai“, – skėstelėjo rankomis vaizdingame Sighnaghi miestelyje gyvenantis George.
George su žmona nuomoja atvykėliams savo namelio antrą aukštą ir turistus pasitinka su plačia šypsena bei vaišėmis. „Pas mus čia tikras kaimas, vištos, triušiai, Kachetijos kalvų panoramos. Priimame visus, nors rusų nemėgstu. Dažnai jie jaučiasi čia tarsi šeimininkai, žiūri iš aukšto. Gerai pamenu tuos laikus. Mano senelis sovietinės valdžios buvo „išbuožintas“ ir ištremtas, tremtyje ir mirė. Atsiėmiau šią sodybą devyniasdešimtaisiais, viską pastačiau savo rankomis, nuo senelio laikų čia liko tik žemėje įkastos vyno talpyklos“, – pasakojo vyras.
George įsitikinimu, kartvelų tauta yra verta daugiau nei turi dabar. „Taip, visi sako, kad mes linksmi ir vaišingi, bet ne visuomet tikėkite kartvelo šypsena. Kartais ji slepia daug liūdesio. Sakau jums tai kaip lietuviams, artimai tautai“, – atviravo George.
Pabėgėliai niekam nerūpi
George minėtų jausmų ir apleisties atmosfera juntama daugelyje šalies vietovių, ne tik tarp „stalkerių“ jau pagarsėjusiame Tskaltubo apleistų sanatorijų komplekse, šalia Kutaisio. Pusvalandis kelio nuo Tbilisio esančiame Tskhvarichamia miestelyje kadaise buvo pionierių stovykla, dabar kalnų fone šmėžuoja griuvėsiai, šiukšlės ir aptrupėję monumentai. Keliuose daugiabučiuose apgyvendinti pabėgėliai iš 2008-aisiais rusų okupuoto Pietų Osetijos regiono, taip pat iš dar anksčiau užgrobtos Abchazijos. Aplankę vieną jų, nustebome, kad tokiose sąlygose apskritai įmanoma gyventi. Namas pusiau sugriuvęs, vietoj langų ir stogo daug kur žioji skylės, aplink šabakštynai.
Beldžiamės į butus, vienos durys atsiveria, iš tamsos išlenda žila galva. 72 metų Ramaz, sužinojęs, jog esame iš Lietuvos, sutinka šnektelėti, tik kategoriškai atsisako fotografuotis. Vyras čia gyvena jau 15 metų, kartu su neįgalia seserimi. „Išvykome, kai pradėjo šaudyti. Fašistai užėmė mūsų namus, žuvo 70 proc. mano kaimo Abchazijoje gyventojų, tarp jų vaikai, moterys. Iki šiol pyktis ima. O dabar tai kartojasi Ukrainoje, na, jūs, lietuviai, mane suprantate“, – sakė vyras.
Paklaustas, kaip šeimos gyvena avarinės būklės pastate, Ramaz atšovė: „Patys matote, kaip gyvenam. Yra sienos, kartais yra elektra, tai pasišviečiam, pasišildom. Pripratom ir apie ateitį negalvojam. Gaunu 300 larių pensijos (apie 100 eurų), paskirstau pinigus maistui ir vaistams seseriai. Kartą per metus valdžia atneša lauknešėlį šio bei to, bet čia nėra apie ką šnekėti“, – numojo ranka kartvelas.
Ramaz teigė, jog panašiai gyvena tūkstančiai jo tautiečių iš Rusijos okupuotų Abchazijos ir Pietų Osetijos, perbėgusių į kitus Sakartvelo regionus. „Esame palikti ir niekam nerūpime. Valdžia pardavė Abchaziją rusams, lengvai pasidavė. Dabar laukiu, kol parduos ir šitą namą, išmes mus gatvėn. O juk čia gyvena ir keletas šeimų. Bet kaip ir sakiau, niekam tai nerūpi. Dėkui, kad užėjote“, – atsisveikino vyras.
Kitas daugiabučio duris atvėrusi gyventoja įsileido trumpam aprodyti skurdaus, bet tvarkingo kambarėlio, šildomo savadarbe malkomis kūrenama krosnele. Moteris patvirtino, jog yra pabėgėlė iš Abchazijos, čia gyvena viena, jau dvi dešimtis metų, tačiau dėl kalbos barjero daugiau nieko papasakoti negalėjo.
Konfiskuotos meškos į laisvę negrįš
Dar vieni Tskhvarichamia gyventojai – meškos – įkurdintos kiek atokiau miestelio esančioje privačioje gyvūnų prieglaudoje. Iki jos pasišovė pametėti gatvėje sutiktas Tomaz, patikinęs, jog pėsčiomis kabliuoti labai toli. „Toli“ pasirodė pusantro kilometro, tačiau vyras primygtinai prašė jam paskambinti, kai eisime link miestelio atgal. Apskritai vietiniai retai vaikšto pėsti, tad ne kartą gūžčiojo pečiais, kai paaiškindavome, jog norime kiek prasieiti.
Gyvūnų prieglauda įkurta ir finansuojama vietos statybų kompanijos, čia apgyvendinta per dvi dešimtis meškų, kurios buvo konfiskuotos iš cirkų, restoranų ir privačių namų, kur buvo laikomos kaip pramogos objektai. Tokie daugiau mažiau jie išliko iki šiol – prieglaudos teritorijoje esančiuose nameliuose gali apsistoti turistai ir kasdien iš savo terasų stebėti aptvaruose besiblaškančias meškutes, vilkus, arklius bei benamius šunis. Pastarieji po reabilitacijos bus paleisti atgal į gatves, kur paprastai jie jaučiasi puikiai, o meškos liks prieglaudoje iki galo, kadangi įgūdžių išgyventi laisvėje jos neturi.
Šunys kaip barometras
Nors Sakartvelas jau eilę metų yra viena populiaresnių turistinių krypčių iš Lietuvos, ši nedidele, bet itin kontrastinga, įspūdingos gamtos ir istorinio palikimo gausi šalis dar ilgai stebins ir labiausiai patyrusius keliautojus. Ypatingai tuos, kurie mėgsta išsukti iš pagrindinių turistų takų, geba priimti ne tik tūkstančių metų, bet ir ne tokios senos praeities artefaktus bei daugiasluoksnėmis nuotaikomis persmelktą vietos žmonių kasdienybę.
Arba tuos, kurie mėgsta šunis. Gatvėse ir pakelėse jų šimtai. Šunų elgseną galima bandyti naudoti kaip barometrą vietos koloritui nustatyti. Sostinėje keturkojai beveik nekreipia dėmesio į turistus, skuba savo reikalais, mažesniuose miestuose kontaktas glaudesnis, vietos šunys palydės, aprodys, paprastai bus mandagūs, žavūs ir dalykiški. Žinoma, visad tikimasi atlygio, tačiau neįkyriai. O kaimuose kaip kaimuose, galima tikėtis visko, čia gyvūnai tiesiog gerokai alkanesni, tačiau praktiškai niekada – agresyvūs.
Nenusivils ir ekstremalesnių įspūdžių prie vairo mėgėjai. Nors jau kuris laikas valdžia ženklais ir greičio matuokliais bando pažaboti vietinių pomėgį lakstyti, eismas čia vis dar agresyvus, o taisyklės – rekomendacinio pobūdžio. Tad norintiems užsigrūdinti vairuojant, Sakartvelo gatvės yra ideali vieta.
Kaip ir sotaus maisto gerbėjams. Kartvelai vyrai drąsiai užsikanda duona bulvių košę, o mėsos iešmelį pasilieka desertui. Nebrangaus vietinio batono – chačapuri – su įvairiausiais įdarais variacijos efektyviai ir ilgam užpildo skrandį bei paruošia tolimesniems sakartveliškiems nuotykiams.
