Iš tikro tai neturi nieko bendro su mano apžvalga, aš tik norėčiau pateikti informaciją kiekvienam keliautojui, kuris kaip ir aš apie Kubą galvoja arba galvojo kaip apie romantizuotą ir idealistinę šalį arba atvirkščiai, keliautojui, kuris dega noru aplankyti vieną iš Karibų Jūros regiono šalių, kurioje negalioja jokie europiniai standartai ir šalyje, kurioje gausu kontrastų ir ten, kuri viskas tebegyvena ir kvėpuoja senove.
Pradėsiu nuo to, jog renkantis kelionę turėjau kelis variantus – arba Azija, kaip antai Tailandas, Balio sala ar kiti kurortai, kas šiandien yra ypač populiaru, arba Kuba. Kadangi jau kelerius gyvenu metus Ispanijoje, Kuba nepaisant to, kad apie ją žinau tik iš kelių straipsnių ir nuorodų turizmo agentūros puslapiuose, atrodė, tinkamiausias variantas. Galvojau, kad tai ta kryptis, kurioje jausiuosi saugi, nes niekas negalės manęs apgauti, ypač dėl to, jog šneku ispaniškai ir esant reikalui galiu nusiderėti.
Iš tikro vienintelė priežastis, kodėl nesirinkome Azijos yra rekomenduojamų skiepų kainos ir kurso trukmė, prieš išvykstant. Bijodamos rizikuoti, nors skiepai yra tik rekomenduojamo pobūdžio, ir tikrai nėra būtini, visgi pasirinkome Kuba, sakydamos, jog Azija dar palauks, o štai Kubos tokios, kokia yra šiandien galbūt jau niekada nepamatysi.
Keliavau su savo mama, daugumai tai gali pasirodyti kiek keista, kadangi nėra daug žmonių, kurie keliautų su savo tėvais, ypač įveikiant tokius atstumus, dažnas keliauja poromis arba su draugais. Bet turint omeny, kad mano mama, neprilygsta nė vienam mano draugui yra būtent tai, ko turėtume ieškoti žmoguje keliaudami – kantrybės ir šaltų nervų, nes būtent kantrybės ir sugebėjimo nepulti į paniką, šioj kelionėj prireiks.
Pradedu nuo to, jog skridome iš Barselonos iki Majamio oro uosto, pasirinkome skrydį su amerikietiškomis avialinijomis (AA, kurias tikrai rekomenduoju), kadangi skrydžiai yra kiek pigesni nei siūlomi Europoje su Europos skrydžių bendrovėmis, su sustojimu Majamio oro uoste ir persėdimu iš ten iki Havanos. Sunkiausias dalykas buvo susirasti skrydį, pigų skrydį, nes jei, pavyzdžiui, skrisi iš bet kurio Ispanijos miesto, kaip antai Madridas ar Barselona, skrydžių kainos nesikandžioja, tuo labiau, kad jie yra tiesioginiai, bet ilgainiui prie galutinės kainos prisideda ir registruotas bagažas, sėdimos vietos kaina ir galiausiai vieno bilieto kaina gali svyruoti nuo 720 Eur iki 850 Eur vienam žmogui.
Todėl, sprendžiant vien iš kainos perspektyvos, pigiausias ir nemažiau kokybiškas skrydis mūsų laukė su AA. Į šią 554 Eur kainą įėjo ir 23 kg registruotas bagažas ir nemokamos sėdimos vietos. Sutaupymas akivaizdus, tuo labiau, kad vilniečiams nuskristi iki Barselonos yra ganėtinai pigu. Turistinė Kubos viza arba kortelė, kainuoja įvairiai, Lietuvoje ją įsigysite už 65 Eur, o Amerikoje nusipirksite už 84 Eur, bet svarbu žinoti, jog šios kortelės skiriasi viena nuo kitos, tad jei skrisite per bet kurią Amerikos valstiją, su sustojimu, turėsite nusipirkti šią pusiau melsvos/pusiau rausvos spalvos Kubos turistinę kortelę.
Skrydis truko beveik 10 valandų, bet aptarnavimas atpirko visus nuogąstavimus. Keistas reiškinys, bet būtent praskrendant pro Bermudus galima sulaukti turbulencijos. Suprantama, gali skambėti juokingai, bet tiek pirmyn, tiek atgal pasikartojo ta pati situacija. Atsidūrus Majamio oro uoste mus pasitiko eilės prie pasų kontrolės ir viso to, ką galima apibūdinti vienu žodžiu – apsauga.
Prieš skrendant į Kubą per JAV būtina turėti ESTA, kas yra leidimas atvykti į JAV, be to vykstant į Kubą reikia pasirūpinti sveikatos kelionių draudimu bei turistine Kubos kortele. Kita svarbi detalė, ką verta paminėti yra ta, kad į Kubą niekas neskrenda „daryti“ turizmo arba turistauti. Jeigu skrisite per JAV įsidėmėkite 12 pagrindinių taisyklių, kodėl skrendate į Kubą ir nė viena iš jų nebus TURIZMAS. Šias taisykles galima rasti avialinijų tinklalapyje, o blogiausiu atveju įsidėmėkite mano žodžius, visi skrendantys turistai turi žinoti, jog lanko Kubą tik „paramos tikslais“, remti ir paremti Kubos gyventojus.
Taigi, jau nuo pat kelionės pradžios gali susidaryti įspūdis, kad skrendame ten, kur galbūt ir neturėtumėme, pradedant nuo saugumo reikalavimų ir baigiant administraciniais procesais. Todėl, tiems, kas yra įpratęs keliauti ES ribose turės didelių problemų ir nirš iš neapsikentimo, kadangi be visų šių procesų, kuriuos paminėjau, į Kubą nepateksi.
Kuboje praleidome 17 dienų, kiek daugiau nei dvi savaitės, o pirmoji mūsų diena prasidėjo ne sostinėje Havanoje, o Varadero mieste, kuris yra prilyginamas vienam dideliam viešbučių kompleksui. Be viešbučių Varaderas atrodytų kaip eilinė Lietuvos provincija tik lauko temperatūra siektų daugiau nei 25 ar 30 laipsnių šilumos. Iš esmės Varaderas primena Turkijos kurortus su viskas įskaičiuota, kas asmeniškai man niekada nebuvo prie širdies ir tai būtų pati blogiausia kelionė bei atostogų praleidimo vieta, jei visas dvi savaites praleisčiau prie baseino arba sėdėčiau ir žiūrėčiau į Karibų jūros platybes.
Varaderas buvo pasirinktas neatsitiktinai, praleidus beveik 14 valandų pasiekiant finišo tiesėją, nusprendėme, kad pora dienų poilsio yra būtent tai, ko reikia, kad sugebėtumėme pamatyti kuo daugiau per tokį trumpą laiką. Mūsų kelionės maršrutą sudarė Varaderas - Trinidadas - Kamagvėjus – Santiago de Cuba - Holguin - Havana - Viñales slėnis- Havana.
Prisipažinsiu, galima buvo pamatyti dar daugiau, bet beskaitydami šį aprašymą, suprasite kodėl daugiau ne visada reiškia geriau.
Prieš pradedant savo kelionę, reiktų paminėti, kad jau atvykus į Havanos oro uostą, mus pasitiko senumo pojūtis ir supranti, kad esi visiškai neįprastoje ir tau svetimoje vietoje, ne tik, kad pats oro uostas pasirodė vienspalvis ir nutriušęs, bet ir oro uosto darbuotojų apranga ir stilius paliko didelį įspūdį. Moterys vilkinčios trumpus sijonus, vienspalvės žalios uniformos, tinklinės pėdkelnės iš 80‘ujų ar 90‘ųjų mados ir neaiškūs pseudo medikai, vilkintys baltus chalatus, tiesiog lūkuriuojantys prie mokyklinių stalų.
Turėjome užpildyti kažkokius keistus deklaracijos popierius, kad galėtume praeiti pro pasų kontrolę ir sėsti į taksi, vežantį iki Varadero. Detalė, kuri iki šiol kamuoja mane yra, ta, jog sugaišome galbūt visą pusvalandį ieškodamos tušinuko, kuris, pasirodo, Kuboje yra deficitinė prekė, kad tinkamai užpildytumėme visus reikiamus dokumentus. Pats pirmas jausmas, kuris pasitiko įsėdus į taksi buvo dyzelio kvapas.
Dyzelis mus lydėjo visą kelionės laiką, kadangi šia kuro rūšimi yra varomos dauguma transporto priemonių. Čia nėra naujų mašinų, viskas kas likę yra senos rusiškos lados, žiguliai, moskvičiai, kai kur pasitaikydavo ir seni 1954 - 1983 m. amerikietiški arba rusiški sunkvežimiai, netgi elektros ar vandens sistemos veikia dyzelio pagrindu, taigi jau čia pat supranti, kad atsidūrei mažų mažiausiai 50 metų atgal, ir dar daugiau, visiškoje stagnacijoje.
Varaderas – prastesnis Turkijos lygio kurortas su įspūdingais paplūdimiais
Jau atvykus į viešbutį ir pamačius savo kambarį, norėjosi verkti, pasidarė pakankamai baisu. Buvome pačios kaltos, kadangi viešbutį rinkomės kuo pigesnį, nors nesakau, kad Varadero nėra geresnių viešbučių, viskas priklauso nuo kainos, mūsų atveju buvo kuo pigiau. Ir visą padėtį dar labiau pablogino tai, kad mūsų viešbučio korpuse nebuvo vandens, todėl galvoti apie dušą arba tualetą ir jame atliekant gamtinius reikalus nebuvo net kalbos.
Tuo metu galvojome, kur mes patekome ir ką reikės daryti. Vis dėlto vanduo šiaip ne taip buvo įjungtas kitą rytą, nors ta pati situacija pasikartojo ne kartą, viską atpirko tik paplūdimiai bei maistas, kuriuo nereikėjo rūpintis pačiam. Iš esmės, kambarys nebuvo toks jau blogas, bet iki Airbnb apartamentų trūko labai daug.
Susidraugavome su nemaža dalimi apsauginių (apsauga visoje Kuboje dirba ir dieną, ir naktį, niekur kitur nepamatysite tiek policijos ar apsaugos darbuotojų kaip Kuboje), negana to, šnekant ispaniškai nebuvo jokių problemų ir buvome nešiojamos tarsi ant rankų. Sužinojome labai nemažai apie vietos gyvenimą ir pradėjome suprasti, kad dauguma Kubos gyventojų nė velnio nežino kas yra Europos Sąjunga, Lietuva, tarpatlantiniai skrydžiai ir tai, kas šiandienos žmogui yra taip natūralu ir paprasta.
Nemaža dalis turistų yra iš Rusijos arba Lotynų Amerikos, Vokietijos arba JAV bei Kanados piliečiai, todėl neverta stebėtis, kad kas antras darbuotojas prabils rusiškai. Ši draugystė anuomet leido daugumai keliauti po postkomunistines valstybes, ir taip, Kuba yra komunistinė šalis. Įsidėmėkite, kad grįžtate į Sovietų Sąjungos laikus, bet kur kas prastesnius nei gyveno Jūsų tėvai ar seneliai.
Varadero paplūdimiai įspūdingi, skaidrus žydras vanduo, kepinanti saulė, tetrūksta skaniausių kokteilių tavo rankose, todėl per kelias valandas galima gražiai įdegti ir mėgautis visomis paplūdimio pramogomis. Tiems, kam patinka paplūdimiai ir saulė, Varadero yra puiki vieta praleisti atostogas, bet ne mums. 3 dienų čia užteko per akis, nes jautiesi įkalintas ir nematai aplinkinio pasaulio, o juk vienintelis šios kelionės tikslas yra pamatyti tikrą Kubą, o ne tai ką tau paduoda ant lėkštutės.
Reiktų pabrėžti, kad bendravimo stoka nesiskundėme, visgi gyvenome nuošaliau nuo visų turistų ir turėjome savo barą, prie kurio dažniausiai lukuriuodavo arba baro darbuotojai, arba apsauginiai, taigi galima susidaryti įvaizdį, kad vieninteliai mūsų draugai ir palydovai ir buvo šie žmonės. Jei prakalbi ispaniškai viskas tavo – pokalbiai iki nakties bei salsos pamokos liejasi per kraštus, kaip ir romo kokteiliai. Prabuvome Varadere tik 3 dienas ir galų gale, atgavusios jėgas turėjome išvykti į Trinidadą.
Tiesą pasakius Varadero be valgymo, maudynių daugiau ir nebūtų ką veikti, taigi jei tikrai esate tokie kaip mes, Varadero tikrai nebus Jūsų kelionės tikslas ir didžiausias malonumas.
Laukite tęsinio.
