Taip, Lietuvoje traukiniai geri. Bet jie ne visur tokie. Keliaudamas traukiniais įvairiose pasaulio šalyse, mačiau jų ir gerų, ir tokių tragiškų, kad net nepagalvotum, kad tokių dar būna. Jei apie geruosius nelabai yra ką pasakoti, nes jie ir taip geri, tai apie patirtį važinėjant mums mažiau įprastais traukiniais verta pakalbėti. Šiandien pakeliausime Kaukazo valstybių traukiniais.
Man labiausiai patinka naktiniai traukiniai. Juose praleidžiama daugiau laiko, galima susipažinti su žmonėmis, kurie mielai bendrauja, nes nelabai daugiau yra ką veikti. Toks bendravimas įgalina labiau pažinti šalį, kurioje keliauji, nes gatvėje juk neužkalbinsi žmogaus ir neimsi klausinėti visko. O traukinyje galima, nes jame niekas niekur neskuba.
Po Kaukazo šalis – Armėniją, Gruziją ir Azerbaidžaną keliauti naktiniais traukiniais nėra paprasta, nes jos yra per mažos ir jų geležinkelio tinklas gana siauras. Pavyzdžiui, Armėnija net neturi geležinkelių tinklo šalies pietuose. Lieka nebent pasirinkimas važiuoti iš vienos valstybės į kitą.
Vienas iš tokių retų pasirinkimų Azerbaidžane yra naktinis traukinys Baku – Tbilisis. Bilietus į jį siūlyčiau įsigyti bent jau dieną prieš, nes būna, kad jų nebelieka. Tbilisį jis pasiekia per dvylika valandų, o kupė bilieto kaina yra apie 20 eurų. Galima važiuoti ir plackartu, kurio bilietas kainuoja apie 15 eurų, bet mes vykome su merginomis, kurios norėjo privatumo. Teko rinktis kupė, nors važiavimas plackartiniame vagone yra gerokai egzotiškesnis, o kartais netgi saugesnis ir netrukus pasakysiu kodėl.
Išorinis traukinio vaizdas Baku stotyje nuteikė pozityviai, bet viduje laukė akibrokštas. Čia buvo tokia pirtis, kad prakaitas pradėjo žliaugti jau nuo pirmos minutės įlipus į vagoną. Traukinys su neatsidarančiais langais visą dieną stovėjo Azerbaidžano vasaros saulėje ir prikaito kaip pekloje. Jau po kelių minučių kelionės pradėjome abejoti ar pasieksime Tbilisį neiškepę, bet azerų palydovas murmtelėjo, kad vėliau paleis kondicionierių. Taip ir nutiko.
Besidžiaugiant užplūdusia vėsa ir vis didėjančia tikimybe, kad kupė važiuosime be pašalinių, pas mus buvo apgyvendintas kinas, kuris nekalbėjo jokia kalba išskyrus savo mandarinų. Ir kaip tokie žmonės apskritai gali keliauti? Juk tu niekur negali susišnekėti. Bet kas įdomiausia, kad yra situacijų, kai tokie žiopliai prasisuka daug paprasčiau. Pavyzdžiui, per pasienio patikrinimus.
Azerų pasieniečiai ir muitininkai visko klausinėjo, uoliai tikrino mūsų bagažą ir ypač domėjosi kokią literatūrą vežamės. Juos labai sudomino mūsų turimas žemėlapis, kuriame, dėkui Dievui, Kalnų Karabachas buvo priskirtas Azerbaidžanui. Tuo tarpu kinas gulėjo sau ramiai ir galėjo nors ir krūvą kontrabandos vežtis, jo niekas netikrino, nes niekas su juo susišnekėti negalėjo. Bet šiaip pati kelionė buvo gana rami ir sklandi iki pat Tbilisio.
To paties negalėčiau pasakyti apie naktinį traukinį važiuojantį iš Tbilisio į Jerevaną. Pradėkime nuo to, kad šiuo traukiniu normalūs žmonės nevažiuoja, nes su atstumu, kurį mikroautobusas įveikia per šešias valandas, šis traukinys susitvarko per dvylika. Jei pasiseka. Mums nelabai pasisekė, nes važiavome beveik penkiolika valandų. Taip yra nes traukinio maršrutas driekiasi ratais kvadratais, o mūsų atveju buvo dar ir ilgai trukęs sustojimas pasienyje.
Kas juo tada apskritai važiuoja, paklausite jūs. Kaip supratau, jį daugiausia naudoja prekių pervežėjai, nes kiekvienoje stotyje ir ypač pasienyje, iš traukinio ir į jį buvo kraunami kroviniai. Taip pat reti turistai, mokinių ekskursijos arba šiaip keistuoliai. Prieš kelionę draugai armėnai mums primygtinai siūlė pakeisti savo sprendimą ir vykti mikroautobusu, bet mes nepakeitėme. Kita vertus, kur čia skubėti, vis tiek naktį važiuodamas miegi, tai dar ir viešbučiui nieko neišleidi.
Pats traukinys buvo visiškas laužas. Kai kurių kupė ir koridorių langai buvo be stiklų. Žinau, kad armėnai stengiasi modernizuoti savo riedmenis, bet mums turbūt papuolė kokie nors rezerviniai, iš metalo laužo prikelti vagonai-lavonai.
Niekur nebuvo šiukšlių dėžių. Palydovas paklaustas, kur čia pas juos mesti šiukšles, mostelėjo ranką į langą be stiklo. Požiūris paprastas ir efektyvus.
Kai traukinys sustojo paskutinėje stotelėje Gruzijos pusėje, joje užvirė gyvenimas. Subėgo visas kaimas, užvirė prekyba uogomis, vaisiais ir viskuo. Sulėkė vaikai, kaimo šunys ir net karvės skabančios žolę tiesiog nuo bėgių. Atvažiavęs traukinys čia yra atrakcija tiek kaimui, tiek traukinio keleiviams. Reikia tik žiūrėti, kad besižavint šia atrakcija koks nors pašalinis neįlįstų į kupė ir nepasirinktų tavo daiktų.
Už kelių kilometrų, Armėnijos pusėje viskas vyko panašiai. Tik veiksmas jau vyko tamsoje ir, mano nuomone, labiau civilizuotai. Čia jau stovėjo kioskai su gėrimais, o vietiniai tiesiog ant bėgių kepė šašlykus ir siūlė keleiviams. Na, argi ne egzotika keliauti traukiniais?
Vis dėlto ne viskas buvo gražu. Pravažiavus sieną prekių gabentojai armėnai traukinio restorane ėmė girtuokliauti ir kabinėtis prie mūsų. Atėjus nakčiai prie jų prisidėjo ir traukinio palydovas, kuris vietoj to, kad prižiūrėtų tvarką, buvo girčiausias iš visų. Tokiais atvejais geriau apsimesti, kad nekalbi rusiškai, nes tada nelabai kokį bendravimą iš tavęs išpeši, bet ką daryti, kai jau esi parodęs, kad kalbi?
Tuokart viskas baigėsi be incidentų. Mes sėkmingai pasiekėme Jerevaną ir jau buvome pamiršę šią istoriją, tačiau vykstant atgal į Tbilisį situacija ėmė kartotis. Tik tuokart būtent traukinio palydovai buvo tie besikabinėjantys, nes nuolat lindo į mūsų kupė ir vis reikalaudavo už kažką susimokėti. Nežinau ar jie taip linksminosi ar kažko iš mūsų norėjo, bet nebuvo per daug malonu. Būtent tokiais atvejais geriau vykti plackartiniu vagonu, nes paradoksalu, bet viešoje erdvėje tu esi saugesnis nuo panašių išpuolių.
Sakysite, gal perdedu? Ir aš svarsčiau tokią galimybę, kurią paneigė kartu važiavusi mūsų draugė armėnė, kuri nugirdo palydovus besigailint, kad su mumis važiuoja būtent ji. Jei ne ta armėnų mergaitė, kalbėjo jie, būtų visai smagu „patrolinti“ tuos turistus.
Apibendrinant, sakyčiau, yra ir geresnių vietų keliauti traukiniais nei Kaukaze. Kitoje pasakojimo dalyje jais keliausime dar toliau. Azijoje.
