Lietuvos dydžio Tasmanijoje (paradoksalu, bet salos klimatas labai primena mūsiškį) praleidome beveik savaitę. Norėjome savomis akimis pamatyti ir patirti tą nepaprastą gamtos grožį, kuriam išsaugoti O. Truchanas paskyrė savo gyvenimą. Dabar šis grožis likęs tik lietuvio bei kelių jo pasekėjų (tarp jų – latvio Peterio Dombrovskio, O. Truchano sūnaus Nicholo krikštatėvio) fotografijose. Tiek per jas, tiek per šviečiamąją veiklą O. Truchanas stengėsi salos gyventojams parodyti, kokioje nuostabioje, unikalioje vietoje jie gyvena, tad būtina ją išsaugoti kuo natūralesnę ir autentiškesnę.
Ypač jis buvo susižavėjęs pietvakarine salos dalimi ir joje tyvuliavusi Pederio ežeru, kurį norėta užtvenkti. Deja, po O. Truchano mirties taip ir įvyko. Lietuvis iš Šiaulių taip pat buvo pirmasis, kuris vienviete baidare nuo ištakų iki žiočių įveikė itin sudėtingą Gordono upę. Niekas tuo nepatikėjo, kol neišvydo O. Truchano fotografijų. Šia upe bei jos pakrantėmis iš kruizinio laivo teko grožėtis ir mums.
Tasmanijoje mus itin šiltai sutiko O. Truchano dukra Rima. Kartu su ja automobiliais vingiavome į Velingtono kalną. Atvykę sustojome ratu, o Rima prisipažino esanti sujaudinta mūsų atvykimo ir dėmesio jos tėčiui. Pamačiusi ekspedicijos logotipą ant mūsų marškinėlių, ji džiugiai ištarė: „That’s my dad!“ (liet. tai mano tėtis). Deja, nė viena iš trijų O. Truchano atžalų nekalba lietuviškai (jo žmona Melva buvo australė, tad šeimoje kalbėta tik angliškai), nors vaikystėje girdėdavo šią kalbą. Tėtis, kaip sužinojome, vaikams dainuodavo lietuviškai.
Su Rima pasivaikščiojome po Karališkuosius Hobarto botanikos sodus (jiems 2018-aisiais sukako 200 metų). Rima stabtelėjo prie paprastųjų drieksmių. Šie medžiai taip pat susiję su jos tėvu. Savo ekspedicijose O. Truchanas atkreipė dėmesį, kad sparčiai nyksta paprastųjų drieksmių miškai. Šios pušys brandą pasiekia tik sulaukusios 500–1000 metų, o jų mediena beveik nepūva. Tad jas imta masiškai kirsti komerciniais tikslais.
Apie 1968 metus O. Truchanas pradėjo aktyvią veiklą, kad šie unikalūs medžiai neliktų tik vadovėlinė egzotika. Po ne vienus metus trukusių pastangų galų gale atsakingos Australijos institucijos priėmė sprendimą įkurti paprastųjų drieksmių rezervatą, kuriam suteiktas O. Truchano vardas.
Pirmąją dieną Tasmanijoje vainikavo vakarienė su Rima bei jos seserimi Anita. Olego sūnus tuo metu buvo išvykęs iš Hobarto, bet, kaip vėliau paaiškėjo, su juo dar susitiksime.
Kadangi su Rima taip pat pasimatysime Melburne, Anitai prieš atsisveikindami padovanojome juodos duonos kepalėlį, kad primintų tėčio gimtinę ir jį patį: O. Truchanas, prieš išsiruošdamas į kalnus, visuomet pasiimdavo vandens bei duonos. O kartą net susilažino iš duonos kepalėlio, kad perplauks vietinių neįveikiama laikytą upę.
Tasmanijoje viešėjome Launcestono mieste esančiame Karalienės Viktorijos muziejuje. Jis ypatingas tuo, kad čia saugomas O. Truchano ir jo šeimos archyvas. Iš viso 3 tūkst. fotografijų, kurias muziejui perdavė pernai iškeliavusi O. Truchano žmona Melva. Beje, šiame mieste 1956 metais ji susituokė su Olegu, o 1940-aisiais, būdama dešimties, persikėlė čia su šeima.
Muziejuje mus maloniai priėmė jo darbuotojas Jonas Addisonas. Jis yra ir kitąmet duris atversiančios parodos „This Vanishing world“ kuratorius. Nors paroda skirta O. Truchano gimimo 100-mečiui, dėl tam tikrų nesklandumų nepavyko jos parengti šiems metams.
Muziejuje saugomi lietuvio darbai plačiajai visuomenei neprieinami, todėl buvome itin laimingi, galėję išvysti dalį jų. Jonas mus net nusivedė į saugyklą! Po trumpų paieškų jis atnešė kartoninę dėžutę, kurioje gulėjo daugumoje fotografijų matoma O. Truchano palapinė, tiksliau, oranžinės spalvos plonytė medžiaga, iš kurios, paramsčius šakomis, ir išeidavo palapinė (geltonos spalvos baidarė, kuri taip pat dažnai figūruoja nuotraukose, saugoma Australijos nacionaliniame muziejuje Kanberoje; tikimasi, kad ją muziejus paskolins minėtai parodai).
Jonas atnešė ir albumų su skaidrėmis, taip pat atspausdintų fotografijų, papasakojo apie kitus unikalios Tasmanijos gamtos grožį fiksavusius fotografus, kuriuos įkvėpė mūsų ekspedicijos herojus. Daugybėje jo nuotraukų matomi nuostabūs balto smėlio jau minėto Pederio ežero paplūdimiai šiandien panirę 15 metrų po vandeniu. Galbūt kada nors ateityje jie vėl atgaus pirminį vaizdą.
1967 m. Hobartą nusiaubė gaisras. Jis, nelaimei, neaplenkė O. Truchano namų. Sudegė visas jo archyvas. Pirmasis Olego klausimas žmonai, atbėgus prie sudegusio namo: „Ar išgelbėjai archyvą?“ Melva atsakė, kad ji išgelbėjo vaikus. Tais pačiais metais gimė trečioji Olego atžala – sūnus Nicholas. Likusius gyvenimo metus O. Truchanas paskyrė prarastiems vaizdams atkurti, reikėjo viską perfotografuoti.
Su Tasmanija atsisveikinome Devonporto mieste. Į Geelongo uostą, esantį Melburno pašonėje, atplaukėme ankstų rytą. O jau vidurdienį turėjome būti Lietuvių namuose (jie įsteigti 1957 metais; pirmieji lietuviai į Melburną atvyko 1947-ųjų pabaigoje). Tame pačiame pastate įsikūręs ir Melburno lietuvių klubas. Čia susitikome su keliolika Melburno lietuvių. Iš pradžių apžiūrėjome patį pastatą, kuris yra tarsi mažytė lietuviškumo oazė Melburno dangoraižių raizgalynėje.
Po trumpos ekskursijos laukė bendri pietūs, į kuriuos atvyko ir O. Truchano dukra Rima. Buvome maloniai nustebinti, išvydę „Melburno žinių“ žurnalą, kurio viršelyje – ne kas kitas, o mūsų ekspedicijos herojus bei jo daryta nuotrauka, kurioje įamžinti visi trys vaikai.
Šnekučiuojantis su Melburno lietuviais, dvi valandos praskriejo akimirksniu, tad atėjo metas su jais atsisveikinti. Taip pat ir su Rima. Išsiskyrėme su viltimi, kad ją dar kada nors pamatysime Lietuvoje. Gal šiam norui bus lemta išsipildyti, galbūt pavyks į Lietuvą atvežti jau minėtą parodą, kurią planuojama atidaryti kitų metų vasarą Karalienės Viktorijos muziejuje?
Su Melburnu tęsėme pažintį toliau, o kitą rytą laukė ankstyvas skrydis į Pertą. Melburnas mūsų dar nenorėjo paleisti, nes skrydis buvo atšauktas. Į Pertą atskridome tik pirmadienio vakare. Antradienio pavakarę jau leidomės Vakarų Australijoje, Paraburdoo oro uoste, nors jo taip nepavadintum. Žemė čia ir uolos raudonos, nes šiose vietose kasama geležies rūda. Australija yra didžiausia jos tiekėja pasaulyje.
Į šią vietovę, kurią turistai paprastai aplenkia, skridome dėl ypatingos priežasties, nes čia, plokščiame kalnų masyve, vienai jo viršukalnių 1975 m. suteiktas O. Truchano vardas. Tačiau kalnas yra aborigenams šventoje žemėje. Patį kalną savo kalba jie vadina Njimalee. Turėjome specialiai pagamintą stelą, kurią norėjome palikti kalno viršūnėje, bet pirminį planą pakoregavo gamtinės kliūtys.
Dėjome daug pastangų, kad išsiaiškintume, kaip įkopti į O. Truchano kalną (jo aukštis 1148 m). Nė vienas australas, kuriam išsakėme šią idėją, dėl mūsų pačių saugumo nerekomendavo to daryti.
Tam buvo keletas priežasčių: didelis karštis (įdienojus temperatūra pakyla iki daugiau kaip 40 laipsnių), kalno statumas ir sudėtingumas (takų nėra), sudėtingas privažiavimas, be to, niekas iš vietinių nesutiko mūsų lydėti. Wakuthuni genties, kurios žemėje yra šis kalnas, vyresnysis nurodė kelią, kuriuo reikėtų važiuoti. Gamtinėms kliūtims mus greitai sustabdžius, teko apsisukti ir važiuoti kitu keliu, kurį iš pradžių buvome nusimatę. Per dykrą vedantis kadaise buvęs kelias, dabar veikiau bekelė, nepanašu, jog būtų naudojamas.
Kad bent kiek arčiau priartėtume prie O. Truchano kalno, turėjome įveikti išgraužas, išdžiūvusių upių vagas (lietaus sezonas kaip tik artėja), kitas kliūtis. Mūsų automobiliai tokiems iššūkiams nepritaikyti, o atkaklumą vis dėlto sustabdė gamta. Tačiau O. Truchano kalnas it koks totemas plytėjo prieš akis.
Automobilius palikę įkalnėje, plieskiant beveik vidurdienio karščiui, leidomės kalno link. Galiausiai po aštuonių valandų dienos blaškymosi priėjome vietą, kurią manėme būsiant tinkamą palikti O. Truchano atminimo stelai. Sunešę įkaitusius akmenis, priešais kalną sudėjome turą, kurio viršuje sublizgo minėtoji stela. Olego dukra Rima buvo labai laiminga, kad savo misiją įvykdėme. Galbūt ir Rima čia kada nors atvyks, nes prašė atsiųsti šios vietos koordinates.
Mūsų dieną vainikavo pažintis su lietuve Marta, kuri prieš 10 metų atvyko gyventi į Pertą. Ji buvo labai nustebusi ir nudžiugusi, kai degalinėje išvydo ant automobilio prikabintą Lietuvos vėliavėlę.
Su Marta keletas ekspedicijos dalyvių nusprendė saulę palydėti palypėję ant priešais miestelį esančio Bevardžio kalno. Taip atsisveikinome su Vakarų Australija.
Paskutinė mūsų stotelė šiame žemyne buvo Pertas. Šio miesto oro uoste mūsų nekantriai laukė geologas, inžinierius O. Truchano sūnus Nicholas. Jis yra jauniausias vaikas Truchanų šeimoje. Valanda kalbantis su juo pralėkė it akimirka. Nicholas mums papasakojo apie kelionę į tėčio vardo kalną, savo darbą Tasmanijoje.
Pasirodo, nors joje keliavome O. Truchano pėdsakais, bet, to nežinodami, prisilietėme prie Nicholo gyvenimo. Beje, jo mama Melva taip pat buvo įkopusi į minėtą viršukalnę.
Iš Perto, kupini daugybės nepamirštamų ir sunkiai perteikiamų potyrių, palikę įpusėjusį pavasarį, išskridome namo. Australijos saulė bei šios unikalios ekspedicijos įspūdžiai mus dar ilgai šildys.
Išsamus kelionės fotodienoraštis publikuotas „Facebook“ puslapyje.
